Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 30d. 11:22

Remigijus Lapinskas: „Valstiečių“ tapatybės stygavimas, arba Kur nuveda forma be turinio

Remigijus Lapinskas Vis dažniau pasigirsta kalbos apie valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) vidinius nesutarimus ar netgi galimą skilimą. Matyt, vertybės, apie kurias tiek daug buvo kalbama šios partijos ėjimo valdžion metu 2015-2016 m. netapo „klijais“, turėjusiais sustiprinti organizaciją.

Todėl nuostabos nekelia ir po LVŽS Demokratijos forumo pasirodžiusi žinia, kad renginyje svarstyta galimybė „valstiečiams” prisijungti prie Europos žaliųjų partijos šeimos, nors anksčiau partijos vadovai tokią galimybę vertino itin skeptiškai. Panašu, kad ir dabar nuomonė nepasikeitė – partijos vadovas R.Karbauskis nerado laiko apsilankyti forume, palikdamas T.Tomiliną „styguoti tapatybę“ vienam.

Susidaro įspūdis, kad likus paskutiniams Seimo kadencijos metams bandoma ne tik užglaistyti padarytas valdančiųjų klaidas, bet ir prisidengus žaliąja politika į artėjančių Seimo rinkimų procesą.vėl įžengti švariems”. Iš tiesų, kodėl gi darkart nepasinaudojus tuo naudingu būdvardžiu „žalieji”? - juk pastarieji Europos parlamento rinkimai parodė, kad pakankamai didelė dalis rinkėjų Europoje atidavė savo balsą žaliesiems, taip išreikšdami susirūpinimą aplinkosauga ir kviesdami stiprinti į kovą su pasauline klimato krize nukreiptą politiką. Matyt, todėl bent jau daliai valdančiųjų parūpo vėl ištraukti tą kozirį, teigiant, kad ir jie, „valstiečiai” – taip pat yra „žalieji”.

Tačiau Lietuvoje valdant LVŽS šioje srityje buvo vykdoma, mano supratimu, visiškai priešinga politika.

Tačiau yra viena didelė bėda: kaip reikės įrodyti rinkėjams, kodėl nuo 2016 metų buvo priiminėjami sprendimai tiek įstatymų , tiek Vyriausybės nutarimų pavidalu ne tik diskredituojantys žaliųjų vardą, bet ir grubiai pažeidžiantys žaliosios politikos esminius principus ir kardinaliai nesutampantys su Pasaulio žaliųjų chartijoje išdėstytomis ideologinėmis vertybėmis.

Lietuvą ištiko medžių krizė – pjauna medžius ir mieste, ir miške

„Science Alert“ šiais metais publikuotame moksliniame straipsnyje pateiktos tyrimo išvados, teigiančios kad „norint išvengti pavojingų klimato pokyčių, gyvybiškai svarbu apsaugoti šiandien egzistuojančius miškus, <...>. Jeigu veiksmų imsimės dabar pat, anglies dvideginio kiekis atmosferoje galėtų sumažėti 25 procentais – iki lygio, kuris paskutinį kartą regėtas beveik prieš šimtmetį“. Miškų plotų didinimas ir medienos tūrio kaupimas greta atsinaujinančios energetikos vystymo vertinamas kaip pagrindinis klimato kaitą sukeliančių šiltnamio dujų koncentracijos atmosferoje mažinimo būdas, ir jis turi būti taikomas visose šalyse, kur tai įmanoma. Lietuvoje tam sąlygos daugiau negu palankios.

Tačiau Lietuvoje valdant LVŽS šioje srityje buvo vykdoma, mano supratimu, visiškai priešinga politika. Valstybinio miškų ūkio reforma, turėjusi sustiprinti organizaciją, konsoliduoti miškininkus, parodyti visuomenei iš principo aukštesnę valstybinio turto valdymo kokybę, tapo susidorojimo su miškininkais kaip profesine grupe vajumi: krūva paskleistų, bet taip niekad ir neįrodytų žinių apie miškų ir valstybinio turto grobstymą, miškų mokslo atstovų supriešinimas ir perdėtas proceso politizavimas. Situaciją dar labiau įkaitino Vyriausybės sprendimas 6% didinti metinę valstybinių miškų kirtimo normą, nors naujai organizuota VĮ Valstybinių miškų urėdija 2018 metais nesugebėjo ir tos buvusios, „mažesnės“ kirtimų normos panaudoti. Negana to, nemaža dalis žaliavinės (rąstų) medienos yra neapdirbama Lietuvoje, bet eksportuojama į užsienį. Kyla klausimas - kam tas kirtimų normos padidinimas reikalingas? Ar Lietuva yra pajėgi ir ruošiasi patenkinti Europos ar pasaulinį medienos poreikį?

Situaciją dar labiau įkaitino plynieji miškų kirtimai Labanoro girioje ir kitose „jautriose“ teritorijose, keliantys didžiulę grėsmę ten egzistuojančiai biologinei įvairovei ir ekosistemai. Į gamtosaugininkų ir visuomenės siūlymus persvarstyti miškų kirtimo politiką, mažinti plynųjų kirtimų apimtis nereaguojama, klausimo sprendimas vilkinamas. Seime jau daugiau nei metai „marinuojamas“ Lietuvos žaliųjų partijos atstovo, Seimo nario Lino Balsio įstatymo projektas, siūlantys griežtinti miškų apsaugą saugomose teritorijose, tačiau vis randama priežasčių neįtraukti jo į Seimo darbotvarkę, svarstyti ir priimti. Apie 20.000 Lietuvos žmonių pasirašė Lietuvos žaliųjų partijos inicijuotą peticiją, raginančią atšaukti minėtą valstybinių miškų kirtimo normą didinantį Vyriausybės sprendimą – kaip atsakymą gavome biurokratinį atsirašinėjimą, siūlantį daugiau tartis ir susitarti su Aplinkos ministerija. Su kuo tartis? Liūdnai pagarsėję aplinkos ministras ir viceministras, atlikę „juodus“ valstybinių miškų valdymo sistemos naikinimo darbus, pasitraukė, o naujai paskirtasis mano, kad viskas čia gerai ir, negana to, stabdo vertingojo Punios šilo apsaugos stiprinimo projekto procesą.

Negeresnė situacija ir miestuose: vyksta europinių lėšų „įsisavinimas“, gražinant miestų gatves, aikštes, parkus. Viskas būtų gerai, jei projektų autoriai ir miestų vadovai demonstruotų nuoširdų norą bendrauti su visuomene ir siekį maksimaliai išsaugoti suaugusius, brandžius medžius. Deja, dažnu atveju matome „plynąjį kirtimą mieste“ – griūva sveiki medžiai gražuoliai, o vietoj jų visuomenei siūlomi brangiai kainuojantys nauji maži medeliai, gėlynai ir trinkelės. Daugkartiniai visuomenės, Lietuvos žaliųjų partijos kreipimaisi į tą pačią Aplinkos ministeriją situacijos kol kas nepakeitė, girdimas tik „susirūpinimas“ ir pažadai, kad jau greitai kažkas bus geriau. O laikas eina, skelbiama apie naujus didžiulius „gerbūvio tvarkymo projektus“, vis nauji medžiai miestuose ženklinami raudonais dažais...

Tebesitęsianti atliekų tvarkymo sistemos krizė

Bet kokio žiedinės ekonomikos modelio, perdirbant atliekas ir atrūšiuotas antrines žaliavas, pagrindas yra pirminis atliekų rūšiavimas jų susidarymo vietose. Atrodytų, viskas labai aišku. Juo labiau ir tai patvirtinančią praktiką jau turime – tikrai puikiai veikia depozito sistemą užtikrinantis taromatų tinklas. Atrodytų, belieka tokią pirminio rūšiavimo idėją tik stiprinti.

Tačiau save „žaliaisiais” tituluojantys valdantieji nepajėgė pertvarkyti atliekų tvarkymo sistemos: egzistuojanti rinkliavos už atliekų tvarkymą sistemą yra ydinga, nes finansinės paskatos rūšiuoti nėra.

Tačiau save „žaliaisiais” tituluojantys valdantieji nepajėgė pertvarkyti atliekų tvarkymo sistemos: egzistuojanti rinkliavos už atliekų tvarkymą sistemą yra ydinga, nes finansinės paskatos rūšiuoti nėra. Tokia paskata atsirastų, jei už tinkamai išrūšiuotų antrinių žaliavų išvežimą mokėti visiškai nereikėtų (o ateityje, manau, už tokias žaliavas pirkėjai dar ir primokėtų gyventojams). Už Europos Sąjungos lėšas regionuose pastatytos atliekų mechaninio – biologinio apdorojimo (MBA) gamyklos lyg ir veikia (vis pasirodo viešojoje erdvėje informacija, kad aplinkiniams žmonėms kvapai kelia problemą; ar kad nėra kur dėti KAK‘o (kietojo atgautojo kuro, skirto sudeginimui atliekų deginimo gamyklose; buvęs aplinkos ministras buvo apskritai pasisakęs už tų MBA gamyklų naikinimą, kaip neefektyvių), tačiau tai nekeičia reikalo esmės: pirminis atliekų rūšiavimas, kaip pirminė sėkmės šioje srityje sąlyga, nėra stiprinamas.

Vienintelis privalumas – mažiau atliekų vežama į sąvartynus, tačiau, pradėjus eksploatuoti gamyklas, komunalinių atliekų tvarkymas itin pabrango. Kai kuriose savivaldybėse tai jau pajuto ir gyventojai, ant kurių pečių gula šių gamyklų išlaikymo kaštai. Nepasiteisinančioms atliekų rūšiavimo gamykloms išleista apie 124,55 mln. eurų Europos Sąjungos paramos. Šie pinigai galėjo būti panaudoti daug naudingiau – pavyzdžiui, rūšiavimo konteinerių infrastruktūrai gerinti, gyventojų skatinimui rūšiuoti savo namuose.

Na ir pabaigai – apie kitas esamas ar galimas krizes

Žemės ūkis ir toliau išlieka „pilkąja“ zona, kai kalbame apie trąšas ir tręšimo proceso reguliavimą ir kontrolę. Nėra Trąšų įstatymo, nėra tvarkų, nėra realios ir efektyvios kontrolės. Kaip pasekmė – dirvos nepasisavinta trąšų dalis sėkmingai melioracijos sistema keliauja į Lietuvos upes ir ežerus, didindama vandenų eutrofikaciją, pasireiškiančią padidintu vandens „žydėjimu“ ir vandens telkinių užžėlimu. O ką jau kalbėti apie garsųjį mėšlo ir srutų išvežimo į laukus galutinio termino nukėlinėjimą, vykdytą buvusių šios valdančiosios daugumos Aplinkos apsaugos ir Žemės ūkio ministrų iki pat sausio 1 d., kai tuo metu dirva neturi net teorinių galimybių įsisavinti naudingas medžiagas.

Negalima nepaminėti ir Seime šiuo metu svarstomo Žemės gelmių įstatymo, „apaugusio“ įvairiais interesais ir stipriai veikiamas lobistų, kuriuo bandoma vėl atverti kelią pavojingoms hidraulinio ardymo technologijoms. Taip pat norima įteisinti ir geologinį CO2 saugojimą žemės gelmėse – ir visa tai daroma be reikalingų diskusijų, tinkamai neįtraukiant nei mokslo, nei visuomenės.

Gaila, kad LVŽS, turinti Seime daugumą, Vyriausybę ir galią priimti sprendimus, užtikrinančius valstybės ir jų gyventojų interesus, vadinantys save žaliaisiais”, faktiškai eina visai priešinga kryptimi. Idėja kadencijai artėjant į pabaigą susistyguoti” savo tapatybę ir pabandyti į naujus Seimo rinkimus eiti jau kaip Europos žaliųjų šeimos nariais esmės nepakeis. Visuomenė, rinkėjai reikalaus „žaliojo“ politinio turinio. Tik ar „valstiečiams“ reikalingas realus, tikras žaliasis turinys? Nemanau...

Remigijus Lapinskas yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

02:04
06:47
04:45

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min