Tačiau pradėkim nuo gyvulių – didelėms avių bandoms iš tikrųjų vadovauja ožiai… Buvau tuo labai nustebęs, kai pamačiau šį reiškinį Centrinėje Azijoje, kur ilgai vaikščiodavau į kalnus ieškoti ko nepametęs. Avių bandos ten iki 2 – 3 tūkstančių galvų. Kiekvienoje bandoje po keletą ožių. Kai piemenys ir jų pagalbininkai šunys nori kontroliuoti bandą, tai vaiko ožius, o jau avinai seka iš paskos.
Nežinau kodėl tos avys ir avinai pasiduoda ožių autoritetams. Gal kad ragai kiek aukštesni, gal šiaip jie kuo kietesni. Tačiau faktas nustatytas. Avys paklūsta ožiams, ir dėl to šunims lengviau varinėti avis pagal piemenų nurodymus. Pačioms avims tai netgi nebūtinai blogai, nes kitaip jos kur nublūdinėtų ir jas papjautų vilkai ar meškos.
Šis tas pamokančio, ar ne?
Visų pirma, jei esi avinas ir nemanai, kad pats gali spręsti kur ganytis, kokią žolę ėsti ir apskritai kaip savo gyvenimą gyventi, jei tavo sprendimai – tik sekti paskui kitą aviną kad ir pavojui į nasrus, tai jau geriau sekti kokį ožį. Jis atrodo rimčiau, nes su rimtais ragais. Ir neaišku kaip, bet sekant juo viskas baigiasi prognozuojamai ir aiškiai.
Antra, jei matai didesniais ragais besišvaistantį ožį, paskui kurį seka minia avinų, tai dar nereiškia, kad jis čia ir vadovauja. Ieškokite tų, kurie švilpteli šunims komandas.
Trečia, ką bent jau Centrinės Azijos piemenys puikiai įvaldė – jei nori valdyti kelis tūkstančius avinų, tai paprasčiau yra įsigyti kelis įtikinamai atrodančius ožius, o ne įtikinti visą bandą.
Ketvirta, pagalvokim kaip elgtųsi ožiai, šunys ir piemenys, jei avys pasidarytų drąsios, atsakingos, galinčios save apginti, spręsti už save. Kaip su tokiomis išsišokėlėmis elgtųsi? Ką bandytų joms įrodinėti?
P.S. Ir ką jau slėpti, šiam pamąstymui mane inspiravo ne tik žavūs prisiminimai iš kelionių, bet ir kai kurios diskusijos politinėje arenoje apie tai, kaip žmones reikia apsaugoti tai nuo vienų, tai nuo kitų blogybių, o iš esmės – apginti nuo jų pačių.
Šį tekstą rasite www.simasius.lt
