Kitaip tariant, „Google“ konkurentai neturėjo galimybės per šią paieškos sistemą pateikti savo, kad ir geresnių, kokybiškesnių pasiūlymų interneto vartotojams.
Jeigu EK nustatytų, kad tokie monopolisto piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmai prieštarauja ES konkurencijos taisyklėms, „Google“ grėstų bauda iki 10 proc. metinės apyvartos, o tai sudarytų apie 5 mlrd. JAV dolerių.
Visai neseniai „Google“ pateikė Komisijai įsipareigojimą (commitment), kurio esmė – įsileisti konkurentus į savo paieškos sistemas ir teikti vartotojams konkurentų pasiūlymus bei reklamą. Kompanija tuo pačiu pasižadėjo ateityje nebeblokuoti konkurentams įėjimo į „Google“ paieškos sistemą. Jeigu Komisija pritars tokiems įsipareigojimams, baudų bus išvengta.
EK savo praktikoje plačiai taiko taip vadinamą įsipareigojimą, kai įmonė, įtariama konkurencijos įstatymo pažeidimu, prisiima įsipareigojimus nutraukti tokį antikonkurencinį elgesį ir kartu pasiūlo, kaip pagerinti konkurenciją atitinkamoje rinkoje.
EK savo praktikoje plačiai taiko taip vadinamą įsipareigojimą, kai įmonė, įtariama konkurencijos įstatymo pažeidimu, prisiima įsipareigojimus nutraukti tokį antikonkurencinį elgesį ir kartu pasiūlo, kaip pagerinti konkurenciją atitinkamoje rinkoje.
Komisija taiko dviejų tipų įsipareigojimus: pirmas – taip vadinamas elgesio įsipareigojimas, kuriuo įmonė įsipareigoja parduodama prekes ar paslaugas laikytis tam tikrų sąlygų (pardavimo kainų, kiekų, terminų ir t.t.). Taip kompiuterių gamintojas „IBM“ 2011 metais prisiėmė elgesio įsipareigojimus, kuriuose numatė nediskriminacinėmis, sąžiningomis kainomis parduoti kompiuterių atsargines dalis vartotojams, o kai kurių procesorių atsarginių detalių kainas išlaikyti stabilias ir jų nedidinti. Kitokio tipo pasižadėjimas dažniausiai siejamas su struktūriniais įsipareigojimais, kurių esmė – tam tikrų kompanijos padalinių išskaidymas arba net pardavimas. Taip 2013 m. EK priėmė Vokietijos elektros perdavimo tinklų išskaidymą ir rinkos atvėrimą kitoms įmonėms dalyvauti konkurencijoje kartu su Vokietijos kompanija „E.ON“. Tiek pirmųjų, tiek antrųjų įsipareigojimų priėmimas leidžia Komisijai sėkmingai pabaigti tyrimą.
Tokio pobūdžio pasižadėjimai taikomi tik esant potencialiam piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje (esant karteliniams, horizontaliems susitarimams su konkurentais taikomos kitos procedūros). Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi dažniausiai pasitaiko, kai pirkėjas arba pardavėjas turi stiprią rinkos galią ir užima dominuojančią padėtį.
Įmonė, sudariusi susitarimą su Komisija dėl konkurencijos pagerinimo, gali tikėtis, kad tyrimas bus nutrauktas.
Be kita ko, reikėtų pastebėti, kad Komisija vykdo įmonės prisiimtų įsipareigojimų priežiūrą, paskirdama „patikėtinį“, kuris atlieka priimto pasižadėjimo monitoringą ir jeigu įsipareigojimo sąlygos tinkamai nevykdomos, Komisija gali taikyti baudas, siekiančias iki 10 proc. metinės įmonės apyvartos.
Kokie tokių įsipareigojimų privalumai ir trūkumai? Privalumas pirmiausia yra tai, kad dėl operatyvaus įsipareigojimo taikymo įmonė, kuri įtariama konkurencijos taisyklių pažeidimu, negauna baudos.
Įsipareigojimų taikymas nutraukiant tyrimą dėl galimo piktnaudžiavimo rinkos jėga, kai įmonė gali pasiūlyti, kaip pagerinti konkurenciją ir prisiimti įsipareigojimus, Lietuvoje yra retai pasitaikantis arba beveik nenaudojamas instrumentas.
Kiti rinkos žaidėjai, konkurentai ir vartotojai iš tokio įsipareigojimo taip pat turi naudos. Taip naujos įmonės galės greičiau įeiti į rinką, rinkos „senbuvės“ nebebus diskriminuojamos, o vartotojai turės didesnį pasirinkimą. Kita vertus, privalumai ir konkurenciją prižiūrinčiai institucijai – ji taupo laiką, o žmogiškuosius ir finansinius išteklius gali nukreipti į kitus svarbius tyrimus. Nauda visoms pusėms neabejotina. Vienintelis minusas, kad konkurenciją prižiūrinti institucija susilpnina atgrasinimo nuo pažeidimo efektą ir netaikydama ekonominės sankcijos rizikuoja, kad tokia įmonė ateityje rinkoje vėl bandys piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi.
Kartais iš tiesų sunku nuspręsti, ar ištyrus atvejį iki galo geriau taikyti atgrasinamąsias priemones, t.y. nubausti įmones baudomis, ar leisti joms prisiimti pasižadėjimą ir tuo pagerinti konkurenciją rinkoje. Aiškiau į šį klausimą galima atsakyti įvertinus konkurencijos politikos tikslus, paprastai kalbant, atsakyti į klausimą, dėl ko rinkoje vyksta konkurencija. Ko gero, atsakymas turi būti siejamas su vartotojais, nes konkurencija vyksta ne dėl proceso, ne dėl vienos ar kitos įmonės ar rinkos dalies, o dėl vartotojo. Įmonės rinkoje turi konkuruoti dėl geresnės kokybės produktų ir paslaugų ir dėl to, kad vartotojai pirktų prekes ir paslaugas mažesnėmis kainomis.
Beje, tokius svertus turi ir Lietuvos Konkurencijos Taryba. Vis dėlto, kaip rodo praktika, įsipareigojimų taikymas nutraukiant tyrimą dėl galimo piktnaudžiavimo rinkos jėga, kai įmonė gali pasiūlyti, kaip pagerinti konkurenciją ir prisiimti įsipareigojimus, Lietuvoje yra retai pasitaikantis arba beveik nenaudojamas instrumentas.
Prof. Rimantas Stanikūnas yra advokatų kontoros GLIMSTEDT konkurencijos reikalų konsultantas
