Ateina kitas kartas ir procesas vėl įtraukia tave iš naujo, tik kiekvieną sykį jauti vis daugiau pykčio ir vis mažiau noro balsuoti.
Būtų nepadoru teigti, jog per besibaigiančią Seimo rinkimų kampaniją visai nepasigirdo naujų idėjų, nepasitaikė konstruktyvių diskusijų, tačiau viso to buvo mažai.
Tiesa, iš pirmo žvilgsnio rinkimai praktiškai neteko esminio panašumo su Eurovizija. Šiemet kažkokiu stebuklingu būdu politikai užsidraudė reklamuotis televizijoje ir radijuje, taigi turėjo pasitraukti iš eterio. Progą visapusiškai pasireikšti suteikė tik už valstybės pinigus rengiamos agitacinės laidos, kur žaidžiama pagal socializmo taisykles – visiems visko po lygiai. Atsigriebti pavyks nebent šį sekmadienį, kai vyks balsų skaičiavimas. Tuomet beveik visos televizijos žada ne tik intriguojančius reportažus, pokalbius su žymiais žmonėmis, bet ir muzikos atlikėjų pasirodymus. Pridėkime dar stebuklo, t.y. rezultatų laukimą, ir viskas – tobulas šou.
Vis dėlto kandidatai ir per šią rinkimų kampaniją nuoširdžiai stengėsi, jog ji taptų ne tik rENginiu, bet ir rEginiu.
Vis dėlto kandidatai ir per šią rinkimų kampaniją nuoširdžiai stengėsi, jog ji taptų ne tik rENginiu, bet ir rEginiu.
Dalis partijų spėjo pakankamai pasirodyti ir pasigarsinti dar iki reklamos radijuje ir televizijoje draudimo įsigaliojimo, kai kurios net ir paskutinėmis akimirkomis. Vėliau visi išmoningieji vaizdo filmukai persikėlė į internetą. Praktiškai visos didesnės partijos ten jau turi po savo „televiziją”, ką jau kalbėti apie beveik pavyzdingai „sušiuolaikintas“ svetaines. Be to, prikurta įvairiausių – rimtesnių ir labiau pramoginių – interneto projektų, kuriuose, pavyzdžiui, rinkėjas gali pamatuoti savo sąžinę. Gaila, niekas nesukūrė puslapio, kur būtų galima patikrinti kitų tyrumą.
Turbūt dar niekad interneto paslaugų teikėjai neturėjo tiek darbo registruodami lietuviškas pavardes kaip svetainių pavadinimus. Iš pradžių tik politinių jėgų lyderiai, o vėliau ir įvairiausių partijų įvairiausi kandidatai puolė rašyti savo tinklaraščius. Kiti, kartais ir tie patys, politikai įsikraustė į socialinius tinklus, kur stengėsi ir tebesistengia užmegzti ryšius su kuo daugiau „draugų“.
Lietuvoje dar neregėtų būdų pagyvinti kampaniją rasta ne tik virtualiame pasaulyje. Toje pačioje apygardoje įregistruoti du politikai tais pačiais vardais ir pavardėmis. Apie vienos partijos lyderį netgi buvo sukurtas filmas. Gal ir teisingai – tai tik filmas, pasimėgavimas žodžio laisve, tačiau šalyje toks eksperimentas dar nebandytas, pažiūrėsim, kokie bus jo padariniai.
Prisiminti ir tradiciniais tampantys politinės reklamos būdai. Į pašto dėžutes nebetelpa kalendoriukai, brošiūrėlės, laikraščiai, netgi pasakų apie vagis knygelės ir valgių receptai. Nebe pirmą kartą prieš rinkimus pradėta skleisti panika apie neva bankrutuojantį vieną didžiausių Lietuvos bankų.
Dar vienas agitacijos įrankis – kartu su Seimo rinkimais vyksiantis referendumas dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo su dviprasmiu klausimu ir greičiausiai beprasmiu tikslu. Tačiau kandidatai gavo papildomo laiko pasireklamuoti ir išdėstyti savo pozicijas, tiksliau, paieškoti kaltų.
Sunku būtų pasakyti, kad rinkimų kampanija prailgo. Kai kam neprailgsta ir ketveri metai. O sekmadienį belieka vėl eiti balsuoti ir tikėtis, kad šįkart tavo favoritus aplankys bent „LT United” sėkmė.
