Rita Tamašunienė. Nuo pažadų iki nulio: trumpa vienos reformos istorija

Ministerija nagrinėjo galiojantį teisinį reguliavimą, vertino įvairius būdus dėl teismų pripažintos tos pačios lyties asmenų partnerystės registravimo, analizavo atitinkamų registrų funkcionalumų sukūrimo finansinius kaštus, technines galimybes ir priėjo išvados, kad šiuo metu partnerystės registravimas nėra įmanomas, nes šių santykių reguliavimui būtinas įstatymas. Partnerystės registravimas sukelia ir tolesnes pasekmes, kaip antai, paveldėjimas, nuosavybės santykiai, kiti aspektai.

Aš niekada neslėpiau savo pažiūrų. Pirmenybę teikiu tradicinei šeimai, kuri kyla iš vyro ir moters santuokos expressis verbis, numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, už vaiko teisę pažinti mamą ir tėtį, už šeimą, kuri užtikrina gyvybės pratęsimą. Tokia visuomenės sandara egzistavo tūkstantmečius ir jos pagrindu auga kartos bei kūrėsi valstybės.

Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad šiam požiūriui pritaria didžioji Lietuvos gyventojų dauguma. Todėl mano politinė laikysena sutampa ir su daugumos visuomenės valia.

Nepaisant to, visada stengiausi išlikti korektiška savo oponentams, kurie šeimos sandarą įsivaizduoja kitaip ir savo įsitikinimus siekia įgyvendinti politinėmis priemonėmis. Tačiau nesutikau ir nesutiksiu su tuo, kad jautrūs visuomenės klausimai gali būti sprendžiami apeinant įstatymą ir demokratinį procesą. Vieno klausimo partijos atstovai, neužimantys jokių oficialių pareigų, siekia valstybės institucijoms ir visai visuomenei primesti savo ideologiją, reikalaudami, kad teisingumo ministras nepaisytų konstitucinio reikalavimo esminius žmogaus teisių klausimus reglamentuoti įstatymais, o vienasmeniškai minėtus partnerystės santykius sureguliuotų įsakymu.

Civilinis kodeksas (3.229 straipsnis) įsakmiai nurodo partnerystę registruoti įstatymo nustatyta tvarka: „Šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą – sukurti šeiminius santykius (...)“.

Beje, priminsiu, kad Seime yra keli įstatymų projektai. Dar vienas papildomas įstatymo projektas nieko nespręstų, nes reikia ne įstatymo projekto pateikimo ar įregistravimo fakto, o Seimo pritarimo – t. y. politinės valios. Konstitucinis Teismas nepasiūlė kitokio būdo.

Nei Teisingumo ministerija, nei aš, kaip teisingumo ministrė, negaliu veikti ultra vires principu – peržengdama man suteiktus įgaliojimus, nusižengdama valdžių padalijimo principui. Ministerija negali savarankiškai sukurti partnerystės registravimo sistemos, jeigu Seimas nėra priėmęs įstatymo.

Be abejo, buvusios valdančiosios daugumos atstovai garsiausiai kalba, kaip viską galima paprastai padaryti.

Tiems, kam šiandien nebereikia priimti sprendimų ir dalijantiems moralines pamokas, vertėtų prisiminti keletą faktų. Praėjusi, itin liberali, valdančioji dauguma turėjo 4 metus. Ir įstatymų leidžiamojoje, ir vykdomojoje valdžioje. O koks rezultatas?

Jeigu vertintume jų pasiektą teisinį reguliavimą partnerystės srityje, rezultatas būtų lygus apvaliam nuliui. Ne vienas, ne pusė, ne „beveik pavyko“. Tiesiog nulis. Partnerystės įstatymas nebuvo priimtas, partnerystės registravimo tvarka jokiu teisės aktu (nei įstatymu, nei dabar jų reikalaujamu ministro įsakymu) nenustatyta ir nei viena partnerystė neužregistruota. Paaiškinimas labai paprastas – vieno klausimo partijai tiesiog tektų išnykti, jei tas vienas klausimas jų pačių pastangomis būtų išspręstas.

Todėl šiuo metu ir esame teisinėje aklavietėje. Turime Konstitucinio Teismo nutarimą, turime bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tačiau neturime įstatymo, kuris reglamentuotų partnerystės turinio esminius elementus ir ypač –partnerystės registravimo tvarką. Tai lemia ir nenuoseklumą teismų sprendimuose: vieni teismai įpareigoja civilinės metrikacijos skyrius, kiti – Registrų centrą, treti – Teisingumo ministeriją, o kartais net abstrakčiai – Lietuvos Respubliką registruoti partnerystę.

Ši teisinė mozaika toli gražu nėra tokia vienareikšmė, kaip mėginama ją pavaizduoti. Neatsitiktinai Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas išaiškinimo partnerystės registravimo klausimu. Jeigu viskas būtų taip akivaizdu, papildomų išaiškinimų, veikiausiai, nereikėtų.

Išeitys iš teisinės aklavietės yra dvi: arba priimamas įstatymas, reglamentuojantis partnerystę ir partnerystės registravimo tvarką, arba koreguojamas Konstitucijos 38 straipsnis dėl šeimos sampratos. Į šį klausimą galėtų atsakyti Patariamasis referendumas, o tuomet Seimas galėtų atliepti visuomenės valią.