Sekite 15min Google
Tarsi pats keitimas jau būtų pažanga, bet švietime reformos savaime nieko nereiškia, jei po dvylikos metų mokykloje jaunas žmogus neišeina pasirengęs – gebantis skaityti, mąstyti, spręsti problemas, savarankiškai priimti sprendimus, imtis iniciatyvos ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Skaičiai šio prieštaravimo neleidžia ignoruoti. Naujausi EBPO PISA rezultatai iš pirmo žvilgsnio net atrodo optimistiškai – pagal bendrus matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų rezultatus Lietuva Europoje pakilo iš 20-os į 12-ą vietą. Tačiau pakilome ne todėl, kad mūsų vaikai pradėjo mokytis geriau. Kitų šalių rezultatai tiesiog smuko labiau. Mūsų penkiolikmečių gebėjimai, žvelgiant į beveik dvidešimties metų laikotarpį, iš esmės mažai pasikeitė. Beveik trys iš dešimties penkiolikmečių šiandien nepasiekia bazinio matematikos ir skaitymo lygio.
Bazinis lygis nėra kartelė gabiausiems. Kalbame apie pagrindą, kurio žmogui reikia, kad jis galėtų toliau mokytis, suprasti informaciją, orientuotis skaičiuose, spręsti nesudėtingas problemas. Tačiau „Švietimo kelrodžio“ duomenys atskleidžia ir kitą problemą: aukščiausius matematikos pasiekimų lygius pasiekia vos 6 proc. Lietuvos penkiolikmečių, skaitymo – apie 4 proc. Kai tokio pagrindo neįgyja beveik trečdalis jaunų žmonių, tai tampa būsimos Lietuvos darbo rinkos, produktyvumo ir gebėjimo konkuruoti klausimu. O svarbiausia – ar mokykla išugdo žmogų, kuris pasitiki savo jėgomis, geba išsakyti ir pagrįsti savo idėjas, nebijo klysti ir supranta, kad laisvė neatsiejama nuo atsakomybės?
Mes galime kalbėti apie aukštos pridėtinės vertės ekonomiką, dirbtinį intelektą, biotechnologijas ir technologijų sektoriaus augimą. Tačiau kiekviena tokia ambicija galiausiai atsiremia į žmogų. Į jo gebėjimą mąstyti, mokytis, atsirinkti informaciją, kurti, priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Technologijoms keičiant profesijas ir darbo pobūdį, vien sukauptų žinių nebepakanka. Reikia gebėjimo jas kūrybiškai pritaikyti, prisitaikyti prie pokyčių ir nuolat mokytis. Aukštos pridėtinės vertės ekonomikos neįmanoma sukurti vien investicijomis į technologijas, jeigu tuo pat metu neinvestuojame į žmogaus gebėjimus jomis naudotis ir kurti tai, ko dar nėra.
Technologijoms keičiant profesijas ir darbo pobūdį, vien sukauptų žinių nebepakanka.
Paradoksas tas, kad pinigų švietime turėtų pakakti. Švietimo finansavimas vienam mokiniui Lietuvoje auga sparčiau nei bet kurioje kitoje EBPO šalyje – vien 2023–2024 m. jis padidėjo 10,2 proc. Bendras finansavimas bendrajam ugdymui per dešimtmetį išaugo nuo maždaug 740 mln. eurų 2015 m. iki 1,8 mlrd. eurų 2024-aisiais – beveik du su puse karto. Tačiau dabartinė situacija primena Danaides, pilančias vandenį į kiaurą statinę: investuojame vis daugiau, o mokinių rezultatai iš esmės nejuda.
Versle tokia situacija būtų sunkiai įsivaizduojama. Jeigu organizacija dešimtmečius didintų investicijas, nuolat pertvarkytų procesus ir struktūrą, tačiau pagrindinis jos rezultatas beveik nesikeistų, valdyba anksčiau ar vėliau paklaustų ne „ką dar pakeisti?“, o „ko mes iš tikrųjų siekiame?“. Man atrodo, kad būtent į šį klausimą Lietuvos švietime taip ir neatsakėme. Dar svarbiau – neatsakėme, kokiam gyvenimui ruošiame jauną žmogų. Ar mokome jį tik atlikti užduotis, ar ir pačiam kelti klausimus, ieškoti sprendimų, prisiimti atsakomybę už jų pasekmes?
Žinoma, mokykla nėra verslo įmonė. Vaiko ugdymo negalima sutalpinti į pelno eilutę ar kelis rodiklius. Tačiau kuo sudėtingesnė sistema, tuo svarbiau turėti aiškią kryptį, nes priešingu atveju vieni keičia programas, kiti egzaminus, treti mokytojų rengimą, dar kiti mokyklų tinklą – ir visi gali nuoširdžiai stengtis, bet nebūtinai siekti vienodo rezultato.
Čia ir slypi viena esminių mūsų problemų. Lietuvai pakanka strategijų, tyrimų, ekspertų, gerų mokyklų ir stiprių mokytojų. Trūksta nacionalinio susitarimo, kur yra mūsų šiaurė – kokį rezultatą visa ši sistema turi sukurti. Kad toks susitarimas įmanomas, rodo „Švietimo kelrodis“ – 43 švietimo, verslo ir visuomenės organizacijos jau susitelkė aplink 10 konkrečių žingsnių, apimančių ugdymo programas, mokytojus ir mokyklų vadybą.
Be tokio susitarimo net geras kompasas mažai padeda, nes kiekvienas gali pasirinkti savo kryptį.
Todėl verta žiūrėti ne tik į tai, ką daro stipriausios švietimo sistemos, bet ir kaip jos sugeba išlaikyti kryptį dešimtmečiais. Geras pavyzdys – Estija. Jos sėkmė nėra vienos reformos ar vieno politinio ciklo rezultatas. Tai nuoseklaus darbo, trunkančio daugiau kaip tris dešimtmečius, pasekmė. Dabartinės sistemos pamatai pradėti kloti dar pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais – vienas svarbiausių bendrąjį ugdymą reglamentavusių įstatymų priimtas 1993-iaisiais. Per daugiau kaip tris dešimtmečius Estija keitė ugdymo turinį, vertinimą, mokyklų valdymą, skaitmenizavo sistemą ir reformuoja ją iki šiol. Tačiau svarbiausia, kad kas ketverius metus nebuvo pradedamas naujas kelias nuo nulio. Keitėsi priemonės, bet išliko kryptis. Ir būtent toks nuoseklumas šiandien leidžia Estijai išlikti stipriausia švietimo sistema Europoje.
Tokio susitarimo reikia ir Lietuvai. Pirmiausia turime atsakyti į labai konkrečius klausimus: ką po dvylikos metų mokykloje turi gebėti kiekvienas jaunas žmogus? Kaip minimalų žinių ir gebėjimų pagrindą užtikrinsime kiekvienam? Kaip sudarysime sąlygas, kad kuo daugiau vaikų pasiektų aukščiausius pasiekimų lygius? Kaip ugdysime kritinį mąstymą, kūrybiškumą, gebėjimą kalbėti, bendradarbiauti ir veikti savarankiškai? Ir kaip žinosime, kad sistema iš tiesų juda pirmyn?
Svarbiausia – nebandyti švietimo taisyti po vieną detalę. Jeigu programa perpildyta, mokytojas skuba ją „išeiti“, užuot turėjęs laiko padėti vaikui suprasti. „Švietimo kelrodyje“ pateikiamas iškalbingas palyginimas: 2025 m. matematikos PUPP Ignalinos rajone išlaikė 92 proc., o Zarasų rajone – 53 proc. mokinių. Jeigu nėra aiškaus bendro standarto, tas pats žinių lygis vienoje mokykloje gali reikšti viena, o kitoje – ką kita. Jeigu apie spragas sužinome tik dešimtoje klasėje, vadinasi, jas pastebėjome per vėlai. O jeigu norime atsakomybės iš mokytojo ar mokyklos vadovo, turime suteikti jiems ne tik reikalavimus, bet ir kompetencijų, pagalbos bei realios laisvės veikti.
Todėl švietimo sistema turi būti dėliojama kaip viena grandinė. Pirmiausia – mažesnės apimties, bet gilesnės programos ir aiškus susitarimas, ką vaikas turi mokėti kiekviename etape. Toliau – vienodi vertinimo principai ir nuoseklus kiekvieno mokinio pažangos stebėjimas, kad pagalba atsirastų tada, kai jos dar nevėlu suteikti. Tačiau tam reikia stiprių mokytojų ir vadovų. „Švietimo kelrodžio“ duomenimis, 45 proc. pirmosios pakopos pedagogikos studijų absolventų po studijų neįsidarbina mokyklose, mentorius turi tik 26 proc. pradedančiųjų mokytojų, o lyderystės mokymus yra baigę vos 30 proc. mokyklų vadovų.
Tam, žinoma, reikia mokytojų, kurie darbui būtų rengiami praktiškai, gautų profesinę pagalbą ir dirbtų palaikančioje komandoje. Svarbiausia, kad jų laikas būtų skirtas ne biurokratijai, o vaikui – jo talentams atskleisti, smalsumui ir pasitikėjimui savimi ugdyti. Reikia ir mokyklų vadovų, turinčių pakankamai laisvės priimti sprendimus ir kartu prisiimančių atsakomybę už rezultatą. Tačiau atsakomybė už vaiko ugdymą negali tekti vien mokyklai. Pirmieji atsakomybės, pareigos ir pagarbos pagrindai formuojasi šeimoje, todėl tėvai ir mokytojai turi veikti išvien. O pačius pokyčius turime ne iškart diegti visoje Lietuvoje, bet pirmiausia išbandyti, pamatuoti jų poveikį ir tik tada plėsti.
Galų gale klausimas nėra, kiek dar reformų reikia. Klausimas – ar galime kaip valstybė pagaliau susitarti, ko iš švietimo norime, ir tos krypties laikytis tiek, kiek reikės rezultatui pasiekti. Nes po dešimties ar dvidešimties metų svarbiausia bus ne tai, kiek reformų įgyvendinome, o kokie žmonės išėjo iš mūsų mokyklų – ar jie geba savarankiškai mąstyti, kurti, prisiimti atsakomybę ir savo darbu kurti Lietuvos ateitį.
