Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rokas Grajauskas: Ar pavyks E.Macronui suvienyti euro zoną?

Šaltinis: 15min
1
A A

Rokas Grajauskas Po prezidento ir parlamento rinkimų Prancūzijoje naujajam šalies vadovui Emanueliui Macronui ir jo vadovaujamai partijai „La République En Marche!“ suteiktas toks politinis mandatas, kokio jau seniai nebuvo ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose Europos senbuvėse. Pagrindiniai E. Macrono pažadai yra orientuoti į ekonomiką ir jos konkurencingumo didinimą. Tačiau ne mažiau svarbus ir jo siekis – gilesnė euro zonos integracija, kuri būtų naudinga ir Lietuvai.

Tikslas – reformuoti ekonomiką

Prancūziją, kaip ir daugelį kitų Europos ekonomikų, kamuoja konkurencingumo problemos. Šalies ūkis net ir prieš krizę augo lėtai, o pastaruosius penkerius metus jis yra vienas lėčiausiai augančių visoje Europoje. Nedarbo lygis šalyje siekia 10 proc. ir nerodo aiškių judėjimo žemyn ženklų. Prancūziją sparčiai besivejant ES naujokėms, jos ūkio rodikliai darosi vis labiau panašesni ne į ES lyderės, o į vidutiniokės.

Todėl nenuostabu, kad pagrindinis E.Macrono tikslas – reformuoti ekonomiką, suteikti jai daugiau gyvybingumo. Pagrindinės jo reformų kryptys: sumažinti mokesčius verslui, patvirtinti lankstesnį darbo santykių reguliavimą, sumažinti viešojo sektoriaus darbuotojų skaičių, suvaldyti viešuosius finansus ir sumažinti valstybės skolą.

Kai kam euras – akmuo po kaklu

Prancūzijos ekonomika mums turėtų rūpėti dėl kelių priežasčių. Pirmoji, labai tiesioginė – kuo gyvybingesnė bus Prancūzijos ekonomika, tuo daugiau galėsime į šią šalį eksportuoti. Antroji – susijusi su euro zonos tvarumu. Šiandien pagrindinė vieningos valiutos zonos problema yra ta, kad jai priklausančių šalių valiutos negali svyruoti kartu su tų šalių ekonominėmis sąlygomis. Dėl šios priežasties bendra valiuta kai kurioms valstybėms yra per brangi, o kitoms – per pigi. Kitaip tariant, vienoms šalims euras yra akmuo po kaklu, o kitoms jis suteikia sparnus.

Yra du keliai, kaip mažiau konkurencingos valstybės gali išgyventi su euru. Pirmasis kelias, kurį iki šiol labiausiai propagavo Vokietija, – vidinio konkurencingumo atstatymas. Pagal šį receptą, šalys privalo reformuoti išsipūtusį viešąjį sektorių, sutvarkyti mokesčių sistemą, reformuoti darbo santykius, imtis kitų konkurencingumą didinančių priemonių, pavyzdžiui, ardyti monopolijas, skatinti inovacijas ir pan. Toks receptas neabejotinai yra teisingas, tačiau praktika rodo, kad ne visoms valstybėms pavyksta jo laikytis. Iki šiol tai nelabai pavyko ir Prancūzijai, bet E.Macronas nori įrodyti, kad šalis vis tik gali būti labiau vokiška ir mažiau graikiška.

Amerikietiškasis kelias

Tačiau E.Macronas palaiko ir kitą – „amerikietiškąjį“ – kelią. Atskiros JAV valstijos taip pat turi labai skirtingas ekonomikas, jos gamina skirtingus produktus ir skirtingais laikotarpiais gali būti veikiamos skirtingų aplinkybių.

Ir, visai kaip euro zonoje, jos taip pat yra pririštos prie bendros valiutos, kurios kurso neturi galimybių paveikti. Tačiau mechanizmas, leidžiantis sunkumų kamuojamoms JAV valstijoms išgyventi, yra automatinės biudžetinės perlaidos iš federalinio JAV biudžeto.

Šis principas labai paprastas: pagrindiniai mokesčiai JAV yra mokami į federalinį biudžetą, pagrindinės išlaidos, įskaitant ir socialinę paramą, taip pat yra mokamos iš federalinio biudžeto. Jei kažkuri valstija susiduria su ekonominiais sunkumais, joje išauga nedarbas, ji automatiškai mažiau sumoka mokesčių į federalinį biudžetą ir daugiau iš jo gauna (nes išauga, pavyzdžiui, nedarbo išmokos, kurios taip pat mokamos iš federalinio biudžeto). Tokiu būdu ekonominių šokų, kurie gali ištikti vieną ar kelias valstijas vienu metu, našta yra padalijama tarp visų bendros valiutos zonos narių.

Tokiu pačiu principu yra išlyginami ir nuolatiniai konkurencingumo skirtumai. Pavyzdžiui, vargingiausios JAV valstijos, tokios kaip Naujoji Meksika, Misisipė ar Alabama, kasmet iš federalinio JAV biudžeto gauna paramą, kuri siekia 10–15 proc. jų BVP. Daugiausiai prie šios paramos prisideda turtingiausios valstijos, tokios kaip Delaveras, Minesota ar Ilinojus, kurių gyventojai nuolat į federalinį biudžetą sumoka daugiau nei iš jo gauna. Pripažįstant, kad ilguoju laikotarpiu konkurencingumo skirtumai tarp atskirų ekonomikų yra neišvengiami, tai yra vienintelis kelias išlaikyti bendros valiutos zonos tvarumą.

Laukia nauja euro krizė

Euro zonos problemų sprendimas jau beveik dešimtmetį yra klasikinis skardinės spardymas žemyn gatve. Kiekvienas paramos paketas, suteiktas nekonkurencingai ir didelę skolą turinčiai valstybei, geriausiu atveju nuperka laiko, tačiau esminės konkurencingumo problemos lieka neišspręstos

Šiandien didžiausias galvos skausmas investuotojams yra Italija, kurios skola siekia 2,2 trln. eurų ir sudaro 130 proc. šalies BVP. Italija su tokia milžiniška skola gali gyventi tik dėl to, kad Europos centrinis bankas dirbtinai palaiko itin žemas palūkanų normas. Tačiau palūkanų normos pasaulyje jau pradeda pamažu judėti į viršų. Joms reikšmingai pakilus ir euro zonoje, Italija sunkiai išgalės aptarnauti savo milžinišką skolą. Tuomet turėsime dar vieną euro zonos krizės raundą. Tik šįkart drama bus gerokai didesnė nei Graikijos atveju. Tiesą sakant, lygiai 7 kartus didesnė, t. y., tiek, kiek skiriasi Italijos ir Graikijos skolos dydis.

Plėstųsi euro zonos biudžetas

Suvokdamas šių problemų mastą, E.Macronas yra pasiryžęs reformuoti euro zonos valdymą. Pagrindiniai tokios reformos tikslai: reikšmingas euro zonos biudžeto išplėtimas, Europos Komisija taptų visos euro zonos „finansų ministerija“, jai būtų suteiktos skolinimosi euro zonos vardu teisės. Skolintos lėšos būtų ne tik naudojamos makroekonominio stabilizavimo funkcijai atlikti, tačiau ir europiniams infrastruktūros projektams finansuoti.

Dar visai neseniai tokia reforma atrodė sunkiai politiškai įmanoma. Tačiau Prancūzijos gyventojai E.Macronui suteikė tvirtą mandatą reformuoti ne tik šalies ekonomiką, bet ir visą euro zoną. Vokietijos socdemai, vadovaujami buvusio Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo, taip pat pasisako už gilesnę euro zonos integraciją. Prasidėjus Italijos skolos krizei, poziciją gali pakeisti ir Vokietijos krikščionys demokratai.

Lietuva iš to laimėtų

Lietuvai, kaip besivejančiai valstybei, gilesnė euro zonos integracija ir didesnis euro zonos biudžetas reikštų potencialiai didesnę ekonominę bei socialinę paramą. Tuo pačiu tai suteiktų ir didesnį postūmį reformoms, kurios be išorinio stumtelėjimo Lietuvoje labai sunkiai įsivažiuoja. Galiausiai, turėtume būti suinteresuoti ir pačios euro zonos tvarumu, nes šiandien sėdime tame pačiame dideliame laive. Laivui pradėjus skęsti, neišvengiamai nukentėtume ir mes.

Rokas Grajauskas yra „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min