Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 9d. 13:45

Romualdas Žekas: Šeimos institucija ant politikos prekystalio

Romualdas Žekas Lakios vaizduotės žmonės (kartais sunku atskirti nuo liguistos) visur įžiūri melą, klastą ar netgi sąmokslus. Netgi racionaliame raginime saugotis užsikrėtimo virusu, įžiūrimas ideologinis pamušalas. Į pandemijos pradžioje rekomenduotą izoliavimąsi šeimoje kai kas pažiūrėjo vos ne kaip į didžiausią laisvių apribojimą ir išaugusią asmeninę grėsmę gyvybei.

Prie kavos puodelio, gėrėdamiesi pasitraukiančios vasaros grožiu ir ramiai besišnekučiuodami apie gyvenimo trapumą, su draugu sodybos terasoje prisiminėme vieną ,,Kultūros savaitės“ komentarą, kuriame tie įtarimai ir nuskambėjo. Kas tai – provokacija ar tik nelaimingo asmeninio gyvenimo šeimoje patirties atspindys? Kodėl taip skirtingai imta vertinti tokia atrodytų sakrali šeimos reikšmė?

Deja, laikas negailestingas ne tik Cheopso piramidėms, bet ir šeimos institucijai. Suprantama kad, lengvėjant žmonių išgyvenamumui, mąžta poreikis išlaikyti labai tamprius plačios giminės ryšius. Gal būt šie ryšiai, kaip ir ant šio pagrindo besilaikančios valstybės, trukdo globalizmo įsigalėjimui. Tačiau užmirštama, kad šeima turi ir daugiau funkcijų, taip lengvai nepasiduodančių pelno siekimo sukeltiems pokyčiams.

Manau, kad pernelyg mažai kalbama apie šeimos įtaką žmogaus sveikatai ir bręstančio vaiko psichologijai, kuri, panašiai kaip skruzdėlynai, nesikeitė per tūkstantmečius. Tai ignoruojant, vis labiau tolstama ne tik nuo per šimtmečius nušlifuotų tradicijų, bet ir nuo to, apie ką kalbėjo šviesiausi žmonijos protai, kas patikrinta tūkstančiais mokslinių tyrimų.

Priartėjus rinkimų sezonui, išryškėja partijų požiūris į šeimos instituciją. Nuo to labai priklauso ir visos valstybės pozicija. Didėja spaudimas pasirašyti Stambulo konvenciją. Pagausėja siaurų bendruomenių specifinius interesus atspindinčių interpretacijų. Netrūksta ir paaugliškų samprotavimų. Tačiau, panašu, kad bręsta rimtesnė situacija. Išlikusi vergo dvasia ir paveldėtas pataikavimas stipresniajam, vos pakeitus iešmo padėtį, lengvai atvėrė kelią, didelę dalį Vakarų jau pervažiavusiam neomarksistinio meinstrymo ekspresui.

Manau, kad pernelyg mažai kalbama apie šeimos įtaką žmogaus sveikatai ir bręstančio vaiko psichologijai, kuri, panašiai kaip skruzdėlynai, nesikeitė per tūkstantmečius.

Į jo pakurą stropiai anglis žeria daug įvairaus plauko ir atspalvių visuomenės veikėjų, įvairiausių teisių gynėjų ir politikų, žurnalistų ir net visuomeninis transliuotojas, nusitaikę į dar nesubrendusio, bet jau šiek tiek mokyto jaunimo galveles. Tokie patys imliausi visokiausioms instaliacijoms. Jų galvose žinių (o gal tik antraščių) pilna, tačiau vertybės išplaukę ir susimaišę. Jų kūnai reikalauja patogių plokštumų, šilto smėlio ar kitokių hedonistinių pojūčių džiaugsmo. Todėl, labai rimtai žiūrėdamas į šiuos bandymus sužadinti fantaziją ir užkariauti protus, siūlau žvilgterėti, tegul ir į kraštelį to apie ką kalba mokslininkai, tyrinėjantys šeimos ir vaiko psichologiją.

Aristotelis manė, kad niekuo kitu nepakeičiamas valstybės pagrindas yra šeima. Net savo veikalą ,,Politika“ pradeda ne nuo atskiro individo aprašymo, o nuo vyro ir moters šeimos. Beje, jo manymu, tiek vyras, tiek moteris vienodai svarbios šeimos dalys, o be šeimos jis neįsivaizdavo nei kaimo, nei miesto, nei valstybės. Šios institucijos svarba labai ryški visų pasaulio tautų tradicijose ir papročiuose. Dainose ir padavimuose. Šeimoje gimsta vaikai. Darbo jėga ir tėvynės gynėjai.

Audėjėlės ir kareivėliai. Reprodukuojama visuomenė ir palaikoma valstybės gyvastis. Savo palikuonių vedybomis šeimos supina ne tik stipriausius valstybės tvirtumo karkasus, bet seniau, didikai, ištekindami savo dukras už kitų šalių valdovų, siekdavo taikos ir saugumo tarp valstybių. Sakysite, kad tai buvo seniau. Vaikai juk gali gimti nebūtinai šeimose ir nebūtinai susaistytose vedybomis. Žinoma, taip. Tačiau yra niuansų, nulemiančių gana didelius skirtumus.

Ką tik gimęs žmogus yra bejėgis ir stipriai, stipriau nei bet kuris kitas biologinis gyvis, yra priklausomas nuo aplinkinių. Išorinis pasaulis yra nesaugus ir nedraugiškas. Todėl šeima jam ilgus metus, o gal būt ir visą gyvenimą išliks tas ramus užutekis, uostas, kuriame jis gali pasislėpti ištikus negandai. Pagal E.Eriksoną vaikas yra labai plastiškas ir čia formuojasi pasitikėjimo, arba atvirkščiai – nepasitikėjimo pagrindai. Šis periodas yra lemiamas visam tolimesniam gyvenimui, socialiniam būdui.

Šeima, pagal E.Eriksoną yra svarbiausia ir nepakeičiama institucija, kurioje turi susiformuoti kiekvieno visuomenės nario moralinės vertybės, svarbiausi asmenybės bruožai, pasitikėjimo savimi ir pasauliu pagrindai, socialaus elgesio įgūdžiai. Šeimoje vyksta pirmieji ir svarbiausi socializacijos procesai. Ji yra labai svarbi terpė daugelio elgesio problemų, įvairių sveikatos sutrikimų išsivystymui. Čia yra natūralios sąlygos išsiugdyti pagal David G.Mayers keturis laimingo žmogaus bruožus – savigarbą, optimizmą, savęs suvokimą ir savęs valdymą. Žinoma, šeimoje būtina sukurti palankią vaiko brendimui aplinką – kupiną meilės, supratimo, įvertinimo, pasitikėjimo, pagarbos ir gero pavyzdžio.

Mokslas įrodęs, kad net trumpam vaiką paėmus iš šeimos, o tai jam prilygsta pasaulio griuvimui, pergyvenimai palieka pėdsakus visam gyvenimui. Jeigu ir nelieka elgesio, psichinio vystymosi sutrikimų ar kitokių didelių defektų, tai sutrinka jo valia ar meninis skonis. Svarbiausia šiame išsiskyrime ne fizinės priežiūros trūkumai, o emocinių ryšių su tėvais nutrūkimas. Todėl reiktų tokioje šviesoje pažvelgti ir į vaikų paėmimus iš šeimos. Dabar visuomenė sąmoningai klaidinama ir bauginama tikru ir menamu smurtu. Šiandien vos ne užsimojimas gėlės kotu prilyginamas smurtui, o tai, įspraudus į baudžiamojo kodekso normas, griauna daugybės žmonių gyvenimus.

Vaiko socializacija yra labai svarbus etapas jo gyvenime. Tiesa, nesutariama kiek metų ji trunka, tačiau visi mokslininkai mano, kad šis etapas turi būti palaipsnis. T. y. tik pripratęs vaikas prie mažosios šeimos, pamilęs tėvus, savo seseris ir brolius, senelius, dėdes ir tetas gali pamažu išeiti už šeimos, kaimo, miesto bendruomenės ribų. Vaikai, nepraėję šių etapų, pastebėta, nesugeba prie nieko prisirišti. Nepamilsta nei tėvų nei tėvynės. Neakumuliavę meilės darnioje šeimoje, neturi kuo apdovanoti gyvenime kitų sutiktų žmonių, ką perduoti savo vaikams.

Vaikai, nepraėję šių etapų, pastebėta, nesugeba prie nieko prisirišti. Nepamilsta nei tėvų nei tėvynės.

Per tokią prizmę pažvelgus visai kitaip atrodo siekis, kuo greičiau moterį, globalios ekonomikos varžtelį, ,,išlaisvinti“ nuo kūdikio. Pergyvenama, kad tik nesutriktų karjeros liftas, nenukentėtų profesiniai įgūdžiai ir nebūtų iškrista iš rinkos. Tokio supratimo šviesoje kiek kitaip atrodo ir siekis visus penkiamečius suginti į ikimokyklines įstaigas. Čia jis gal būt ir gaus daugiau žinių negu kai kuriose šeimose, tačiau tikrai neakumuliuos meilės ir šiltų jausmų.

Šveicarų mokslininkas Tramel, ištyrinėjęs XX a. pradžios žinomiausių šalies žmonių biografijas, nustatė, kad būtent jų vaikystės metai šeimose buvo ilgesni, negu kitų, mažiau pasiekusių. Retai kas išdrįstų pasakyti, kad vaiko užauginimas yra kūrybiškesnis ir svarbesnis darbas negu bet kuris kitas. Motinos pakeitimas tėvo priežiūra, turi tam tikrų niuansų, tačiau, siūlymas tai daryti pasitelkus vaistininko svarstykles, primena labiau feministinius kliedesius. Iš tikrųjų pilnaverčiui vaiko brendimui svarbūs abudu tėvai.

Vaikas turi įsisavinti ir motinos ir tėvo roles. Na, turbūt aiškinti, kad tarp vyrų ir moterų yra pastebimi ne tik anatominiai kūno skirtumai, bet skiriasi ir jų psichinės reakcijos į aplinką, nereikia. Tai turėtų suprasti ir vienalyčių šeimų šalininkai, jeigu jiems nepakanka argumentų, kad vaikas geriausiai vystosi tik biologinių tėvų šeimose.

Daugeliui girdėtas senų žmonių patarimas neimti į žmonas mergaitės ar į vyrus vaikino, kurių tėvai buvo išsiskyrę. Tai matyt bus susiję su ilgamečiais žmonių stebėjimais kai būdami vaikais, nepatyrė šeimoje motinos ar tėvo rolės, prasčiau sugyvena tarpusavyje apsivedę. Žiaurūs mūsų prosenelių papročiai ir bažnyčios dogmos, smerkiančios vienišas motinas ar skyrybas, matyt turėjo ne tik materialinį, bet ir psichologinį pagrindą. Šiandien, žymiai jautriau vertinant smurtą šeimose, šis požiūris keičiasi. Tačiau turime neužmiršti šio aspekto ir elgtis labai atsakingai.

Tėvų įtaka dėl vaiko požiūrio, nuostatų pagrindiniais gyvenimo klausimais yra patvari ir ilgalaikė. Jungtinės Karalystės mokslininkų grupė (Fagan P., Rector R., Johnson K., Peterson A. ,,The positive effects of Marriage: A Book of Charts“. The Heritage Foundation, 2002) atlikusi ilgalaikius tyrimus nustatė, kad paauglio elgesys labai priklausomas nuo to kokioje šeimoje jis auga.

Augančio susituokusių tėvų šeimoje, rizika pradėti vartoti marihuaną – 19,9 proc., o vienišų, niekada nevedusių tėvų šeimoje – 29,0 proc. Išsiskyrusių tėvų šeimoje ji dar didesnė, net – 35,3 proc. Tie patys mokslininkai nurodo didžiulius skirtumus tarp vaikų, turinčių emocinių, elgesio sutrikimų priklausomai nuo to kokios struktūros šeimose jie auga. Emocinių sutrikimų vaikai augantys kohabituojančių (gyvenančių nesusituokus) tėvų šeimose turi 1,5 karto daugiau negu susituokusių tėvų šeimose, o elgesio sutrikimų apie 2,5 karto daugiau. Beje, smurto rizika gyvenant nesusituokus, kaip nurodo autoriai, 20 kartų didesnė, kai augama su pamote ir net 33 kartus didesnė augant su patėviu.

Taigi, kohabituojančiose šeimose galimybės vaikui darniai subręsti yra ne tokios palankios negu susituokusiųjų šeimose. Viena iš tokių trukdžių priežastimi gali būti vaiko pasąmoninis nepasitikėjimas tėvais ir baimė, kad jie gali išsiskirti. Matyt tokiose šeimose tėvų elgesio atsakingumas yra žemesnis ir jį vaikai jaučia. Dažnas, remdamasis gražia asmenine ar kelių pažįstamų, gyvenančių kohabituojančiuose santykiuose, patirtimi gali paprieštarauti. Tik pamanykite – kaip sureikšminama santuoka.

Tačiau moksliniai tyrimai tik patvirtina, kad tos baimės turi pagrindą. Randamos santykių tvirtumo koreliacijos susijusios su santuoka. Manyčiau, kad santuokos reikšmė būtų lengviau suprantama žmonėms, susipažinusiems su I.Adizes vadybos teorija, kurioje, kalbant apie sutartis, pabrėžiama sutarties šalių pasižadėjimo įvykdyti ką sutarė, etapo svarba. Gal būt tuo galima paaiškinti tautų paprotį santuokas daryti itin iškilmingas. Tuoktis bažnyčiose ar rūmuose, rengti didžiules puotas. Pagrįstai manyta, kad nuo pažado laikytis sutarties liudininkų skaičiaus priklausys ir santykių tvirtumas.

Dar sudėtingesnė vaikų augančių ne šeimose, bet įvairiose auklėjimo įstaigose (vaikų namuose, globos namuose, reabilitacijos centruose, specialiose auklėjimo įstaigose) situacija. Šie vaikai ne tik gyvena sudėtingose sąlygose, bet, stokodami meilės ir dėmesio, patiria didelę psichinę deprivaciją. Be to dar turi labai sunkią ir liūdną gyvenimo patirtį. Tyrimai rodo, kad šie vaikai , turintys savo vaikystėje socialinių ar šeimos problemų, prasto socialinio elgesio pavyzdį ir nepriklausomai nuo materialinio aprūpinimo standartų, turi didelę psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo riziką.

Prof. A.Goštauto (VDU) 2004-2005 m. atlikti tyrimai vertinantys vaikų, augančių šiose institucijose, psichologinę būseną, parodė ryškius psichinės deprivacijos požymius ir didžiulius pažinimo, mokymosi ir emocingumo rodiklių skirtumus lyginant su to paties amžiaus vaikais, augančiais pilnose šeimose. Pavyzdžiui vaikų globos įstaigose augantiems berniukams mokymosi medžiagos įsisavinimo sunkumai pasitaiko 1,6 karto, atminties sunkumai net 2,4 karto dažniau negu berniukams augantiems pilnose šeimose. Dar ryškesni skirtumai stebimi tiriant emocingumo būsenas. Padidėjęs emocinis jautrumas vaikų namų auklėtiniams nustatytas 2,4 karto, o baimės jausmas – 3 kartus dažniau. Tuo tarpu šeimose augančios mergaitės 3 ir daugiau kartų rečiau jaučia prislėgtą nuotaiką ar baimes.

Analogišką šeimos struktūros ir tarpusavio bendravimo santykių įtaką vaikų elgsenai nustatė tyrimais ir prof. A.Zaborskis (Kauno medicinos universitetas). Palyginęs paauglių ir tėvų bendravimo darnos įtaką rūkymui tarp dviejų grupių vaikų, augančių normalios struktūros ir pažeistos struktūros šeimose, nustatė, kad pastarosios grupės mergaičių rizika rūkymui 1,6 karto, o berniukų 1,8 karto didesnė. Ypač neigiamą įtaką mergaitėms daro sutrikęs bendravimas su motina. Rizika rūkyti padidėja iki 4,7 karto. Prof. A.Zaborskis nustatė, kad mergaičių, augančių sutrikusios struktūros šeimose, suicidiškumas beveik 2 kartus, o prof. A.Goštautas, tirdamas vaikų namuose augančias mergaites, rado šį rodiklį net 5 kartus didesnį negu augančių pilnose šeimose.

Kas galėtų paneigti, kad šeimos modelio sąvokos išplėtimas nėra surištas su didesniu poreikiu rinkoje turėti daugiau atimtų vaikų, išplėtoti dirbtinio apvaisinimo ir surogatinių tėvų verslą.

VDU atliktais tyrimais nustatyta, kad šeima turi didelę įtaką ir suaugusiųjų sveikatai ir gyvenimo kokybei. Pavyzdžiui išsiskyrusių – 1,8, o nevedusių vyrų net 2 kartus didesnis bendras mirtingumas. Visi gyvenimo kokybės rodikliai – fiziniai, psichologiniai, socialinių santykių, dvasingumo ir kiti gyvenančiųjų šeimose yra aukštesni. Tiek moterų tiek vyrų.

Čia pateikiau tik labai mažą dalelę tyrimų, tačiau ir to pakanka, kad matytume kokia svarbi šeima yra mūsų gyvenime, kuris vis įžūliau sukamas į globalizmo glėbį. Tai verčia pagalvoti, ar tik ne dėl šios svarbos, galima sakyti brendo, taip įnirtingai kovoja homoseksualių žmonių bendruomenės, norėdamos vienalyčių žmonių santykius apiforminti būtent šeimos struktūra? Iš anksto žinodami, kad jų ,,šeima“ neturi reprodukcinės funkcijos ir neigdamos mokslininkų išvadas, kad negali sukurti palankių psichologinių sąlygų pasiimto globoti vaiko brendimui. R.R.Reilly, savo knygoje pristatydamas S.Sarantako, M.Regneruso, D.W.Aleno ir kitų tyrimų duomenis, teigia, kad tokiose šeimose augę žmonės ne tik dažniau vartoja narkotikus, dažniau serga depresijomis ir psichikos ligomis, bet ir dažniau žudosi, gyvena trumpiau. Dažniau neigiamai vertina savo vaikystę.

Kas galėtų paneigti, kad šeimos modelio sąvokos išplėtimas nėra surištas su didesniu poreikiu rinkoje turėti daugiau atimtų vaikų, išplėtoti dirbtinio apvaisinimo ir surogatinių tėvų verslą. Su tokiu apokalipsiniu scenarijumi gal būt susijęs ir lyties keitimas. Visaip jį skatinant, galima išvystyti didelį ir labai pelningą verslą. Juk tai ne tik chirurginės intervencijos, bet ir labai brangiai kainuojantis medikamentinis gydymas hormonais visą gyvenimą. Lietuvos medikų visuomenė atrodo kol kas į jį žiūri kaip į organizmo žalojimą ir tokiu ,,gydymu” neužsiima.

Suprantama, kad vienalyčiai, sudarydami poras ir gyvendami bendrą ūkinį gyvenimą, patiria įvairių sunkumų, pradedant turtiniais santykiais ir baigiant migracija po pasaulį. Tačiau neabejoju, kad šios bendruomenės turi pakankamai kūrybingų žmonių ir pajėgs ,,išrasti” naują jų santykių formos pavadinimą arba tinkamą teisinę formuolutę, palikdami šeimos pavadinimą, pagal tradicinę ir biologiškai teisingą paskirtį.

Šeimos sąvoka visuomenei nuo seno suprantama kaip svarbiausias institutas, užtikrinantis darnų vaiko brendimą ir brandžios visuomenės reprodukciją. Konstitucijoje šeimos sąvoka taip pat labai aiškiai ir teisingai suformuluota. Jokios šeimų įvairovės ten nėra. Todėl, užuot kvietęsis dvasias, politinis elitas – Prezidentas, Seimas, partijos ir vyriausybė, turėtų suvokti ir teisingai vertinti svarbiausias valstybės egzistavimo prielaidas. Turėtų, pozityviai diskriminuojant likusią visuomenę, grąžinti šeimos reikšmę valstybei.

Romualdas Žekas yra buvęs Nacionalinės sveikatos tarybos sekretoriato vadovas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

21:40
11:46
00:49

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min