Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 29d. 08:00

Ruslanas Iržikevičius: Melioratoriai, informacinio karo dujos ir Lietuva

Ruslanas Iržikevičius Lietuva buvo viena iš pirmųjų NATO šalių, kuri pastebėjo Rusijos energetinio manipuliavimo metodus ir apie tai pradėjo garsiai kalbėti. Tuo metu daug kas ignoravo mūsų perspėjimus, netgi juos pašiepdavo, motyvuodami, kad mes niekaip neatsikratome rusofobijos bacilos.

Vis dėlto energetinis saugumas tapo svarbia Europos Sąjungos ir NATO šalių nacionalinių strategijų dalimi. Panašiai buvo ir su informacinio karo ir manipuliacijų realybe. Prireikė Krymo aneksijos, JAV rinkimų ir „Brexit“, kad mūsų partneriai suklustų ir išgirstų tai, ką norime jiems pasakyti. Vis dėlto informacinio karo metodai ir taktika jau pasikeitė. Ar Lietuva dar turi parako nuolat besikeičiančių informacinių karų laukuose?

Tenka nuolat bendrauti su kolegomis užsieniečiais ir konstatuoti, kad Lietuva, su tam tikromis išimtimis, sugebėjo išsiugdyti imunitetą prieš informacines atakas iš rytų. Kremliaus TV kanalai vis dar populiarūs, bet su krintančiu rusų kalbos mokėjimo lygiu jų įtaka ir žiūrimumas tolygiai mažėja. Nors rusų kalbos mokymasis populiarėja, bet šis jaunimas jau nebeturi tos bambagyslės, kurią prie Kremliaus TV kanalų dar laiko tuos žmones, kurie užaugo sovietinės okupacijos metais. Kuriami įvairūs „sputnikai“ Lietuvoje beveik nežinomi ir taip neatsikrato garbingų „nišinių“ informacijos priemonių statuso.

Ypač džiugu dėl mūsų žurnalistų cecho, nors dirbame skirtinguose leidiniuose ir kanaluose ir esame konkurentai, bet yra raudonosios linijos, kurių neperžengiame. Žurnalistai tampa vienu kumščiu, kai reikia padirbėti atremiant informacines atakas iš rytų. Politinis, ekonominis ir kultūrinis elitas taip pat demonstruoja atsparumą prieš tokias informacines atakas, nors, žinoma, kaip ir visur, čia yra išimčių. Tokiais atvejais, žurnalistai ir medijų personos nesnaudžia ir viešina tokius atvejus. O jei ir tai nepadeda, Valstybės saugumo departamento metinė ataskaita su kaupu atlieka savo prevencinę pareigą.

Žurnalistai tampa vienu kumščiu, kai reikia padirbėti atremiant informacines atakas iš rytų.

Lietuvoje susiklostė informacinis laukas ir netgi tradicija labai įtariai naudoti ir naudotis tokia informacija, kuri tarnauja Kremliaus naratyvui. Reikia taip pat pripažinti, kad kartais yra perlenkiama lazda, ir tai gali trukdyti visapusiškai diskusijai, kuri yra demokratinės visuomenės neatskiriama dalis. Bet tokiam savotiškam politiniam korektiškumui laužyti yra socialiniai tinklai: juose galima atsiskleisti ir įrodinėti savo tiesas iki „raudonumo“. Socialiniai tinklai ir komentarai po straipsniais, vis dar lieka ta erdve, kur Kremliaus naratyvo skleidėjai turi daug galimybių pasireikšti, bet ir ten turime puikiuosius elfus, kurie puikiai demaskuoja Kremliaus naratyvo absurdiškumą bei jo skleidžiamus melus.

Norėtųsi tikėti, kad Lietuva pastebi ne tik Kremliaus naratyvą apie okupacijos pradžią, pokario metus, Sausio 13-osios „savi šaudė į savus“ ar kad NATO kariai laisvalaikiu Lietuvoje sau leidžia per daug. Kremliaus informacinio karo formulė Baltijos šalių atžvilgiu buvo daugiau ar mažiau aiški: Nepavykusios valstybės, Fašistinės, Neturinčios tikrų draugų, arba trys F (Failed states, Fascist and Friendless). Nors visai neseniai buvo įvykdytos kelios informacinės atakos prieš Lietuvą (naujausia spalio 18 d. su melaginga naujiena apie planuojamą NATO bazę Lietuvoje), toks įspūdis, kad Lietuva yra šiek tiek „primiršta“. O gal tai „melagingas“ įspūdis, gal pasikeitusi Kremliaus taktika?

Vakarai jau daugiau nei dešimtmetį gyvena permanentinės krizės sąlygomis. Didesnė krizė buvo tik Didžioji krizė, kuri prasidėjo lygiai prieš 70 metų, 1929 m. spalio 24 d. Didžiuliai ekonominiai praradimai ir nepritekliai baigėsi tuo, kad vienos iš pagrindinių Vakarų valstybių vadovu tapo keistuolis, kuris „nusausino Berlyno pelkę“. O kas įvyko toliau, visi žinome, kai iš „melioratoriaus“ tapo „mėsininku“.

Ši krizė, kurią išgyvena Vakarų pasaulis, nėra unikali tuo, kad ekonominė krizė paskatino vertybinę krizę. Ir dabar turime pelkės sausintoją – melioratorių, tik šiuo atveju Vašingtone, turime ir „Brexitą“. Galima pasakyti, kad jau šį filmą matėme 8-ajame dešimtmetyje, kai Vakarai taip pat išgyveno vertybinę krizę ir jau buvo manoma, kad sovietai tuoj tuoj laimės Šaltąjį karą, ir žiūrėk, kas atsitiko. Bet ši krizė yra unikali tuo, kad informacinė ir medijų revoliucija suteikė labai įtaigius įrankius manipuliuoti šia Vakarų vertybine krize.

Ši Vakarų vertybinė krizė dar verda visu pajėgumu, o keli ateities faktoriai kelia dar didesnį nerimą. Karštos diskusijos skatina tolesnį Vakarų visuomenių susipriešinimą, ypač JAV ir Jungtinėje Karalystėje, ir šiems karštiems ginčams galo nematyti. Net Donaldui Trumpui ir nelaimėjus antros prezidento kadencijos, yra gana naivu manyti, kad po 2020 m. JAV prezidento rinkimų ten aistros aprims. „Brexit“ jau suskaldė Jungtinę Karalystę lygiai į dvi dalis net pačiam „Brexit“ procesui dar neprasidėjus.

Šiame fone turime silpstančia Vakarų pasaulio įtaką visame pasaulyje ir besistiebiančias jėgas, kurios nori Vakarų dominuojamą pasaulio tvarką sugriauti. Šiame kontekste nereikia pamiršti, kad jau matyti pirmieji kitos ekonominio lėtėjimo ženklai, kurie palies Vakarų valstybių piliečius, o svarbiausia – piliečius, kurie turi balsavimo teisę.

Šiame kontekste informacinės revoliucijos įrankiai suteikia nepaprastai daug galimybių Berlyno, Paryžiaus, Londono ar Vilniaus pelkių melioratoriams. Vienas toks melioratorius, kuris jau baigia nusausinti Vašingtono pelkę, taip pat jau gerokai nusausino ir liberalių demokratijų sukurtą pasaulio tvarką. Kitiems pelkių melioratoriams Europoje taip pat nepatinka ši pasaulio tvarka. Ši tvarka nepatinka ir Kremliui.

Reikia pripažinti, kad Vakarų demokratijų verslo ir politikos elitas atitrūko nuo realybės. Tam, kad jį rinkėjai „sugrąžintų“ į realybę, reikia laiko. Tačiau dabartinės politinės ir informacinės konjunktūros sąlygomis trečiosios šalys turi nepaprastai daug instrumentų, kad pasinaudojusios demokratiniu procesu, pasodintų į valdžią tuos, kurie savo sprendimais silpnins liberalios demokratijos ramsčius bei griaus nusistovėjusią pasaulio tvarką. O NATO ir Europos Sąjunga ir yra tos pasaulio tvarkos neatsiejami elementai.

Turime paradoksalią situaciją Europos Sąjungoje: elitas palaiko Europos Sąjungos idėją ir labai atsargiai vertina nacionalizmo stiprėjimą, bet rinkėjai vis mažiau entuziastingi Europos Sąjungos atžvilgiu (nors reikia pripažinti, kad nuo „Brexit“ sagos pradžios entuziazmas ES atžvilgiu vėl pradėjo augti). Tuo tarpu Višegrado šalyse pastebime, kad absoliuti dauguma piliečių šiltai palaiko ES idėją, nors politikos elitas, už kurį jie balsuoja, demonstruoja euroskepticizmą ir netgi priešiškumą Europos Sąjungai. Vyraujant tokioms nuotaikoms ir nusistatymams konfliktas tarp Europos Sąjungos naujųjų šalių ir senbuvių užprogramuotas.

Kita problema yra ta, kad gana didelė dalis naujųjų ES šalių gyventojų meilę Europos Sąjungai jaučia ne dėl jos vertybių ir institucijų, o dėl jos materialinių gėrybių. Jie palaiko savo euroskeptikus politikus ne dėl to, kad jie euroskeptikai, o dėl to, kad jų vertybės sutampa. O materialinė nauda iš Europos Sąjungos vis tiek į naująsias šalis kaip nors pateks pagal tuos pačius Europos Sąjungos įstatymus.

Reikia pripažinti, kad Vakarų demokratijų verslo ir politikos elitas atitrūko nuo realybės. Tam, kad jį rinkėjai „sugrąžintų“ į realybę, reikia laiko.

Taigi, vertybėmis pagrįsta Europos Sąjunga dar nesukurta, ir susidaro toks įspūdis, kad rytinėje šios sąjungos dalyje jau atvirai kalbama apie tai, kad Vakarų vertybės čia nepageidautinos. Taip kalba politikai, kurie dar ir laimi rinkimus, o jų vertybės artimesnės Putino Rusijai nei Berlyno Merkel ar Paryžiaus Macronui.

Remti Kremliaus ideologijai artimus politikus galima atvirai, nes kai kuriose Višegrado šalyse tai jau nebėra ta raudona linija, kurią peržengus tavo politinė karjera žlunga. Kremlius puikiai supranta, kad šiais informacinių technologijų laikais yra įmanoma remti ir palaikyti tokius politikus, kurių vertybės ir ideologija atitinka Kremliaus ilgalaikius tikslus jiems apie tai net nežinant ar net nesusitarus. Šiais informacinių technologijų laikais yra įmanoma manipuliuoti kitų valstybių rinkėjų jausmais ir protais.

Informacinės ir ideologinės naujovės sukūrė naujas priemones ir naujus ginklus informacinių karų veiksmų lauke. Mes vis dar matome skraidančias kulkas ir sprogstančius informacinio karo sviedinius, bet dar mažai kreipiame dėmesį į pasikeitusią informacinio karo ginkluotę. Kulkas ir sviedinius keičia daug pavojingesni ginklai: juos galima palyginti su informacinio karo dujomis, kurios daug kartų efektyvesnės ir turi ilgalaikių pasekmių priešininkams. Jos veikia todėl, kad liberalios demokratijos pridarė aibę klaidų. Kremlius ir naujieji melioratoriai, nors ir nedeklaruoja, kad dirba išvien, puikiai vieni kitus papildo griaunant Vakarų visuomenėse vyravusį konsensusą, nes šioms abiem jėgoms tai naudinga.

Neseniai teko bendrauti su kolegomis iš Višegrado šalių apie informacinius karus ir melagingas naujienas. Viena aktualiausių problemų, kurią išgirdęs nustebau, buvo netikros naujienos, kurios sklinda iš kai kurių Višegrado valstybėms pavaldžių informacijos priemonių. Autokratinis valdymo stilius stiprėja, teisinės institucijos silpnėja, silpnėja ir žiniasklaida. Trumpalaikių populistinių sprendimų kaina bus labai aukšta ilgesniu laikotarpiu, bet trumpuoju laikotarpiu, smarkiai prisidedant ir struktūrinei paramai iš ES, padeda melioratoriams laimėti rinkimus po rinkimų. Kartu tos šalys savo vertybėmis vis arčiau Rytų nei Vakarų. Šis procesas yra taip įsisukęs, kad ten jau sunku suprasti, kur yra Kremliaus troliai, kur yra Kremliaus naratyvas, o kur yra savųjų melioratorių leidžiamos nuodingos informacinio karo dujos.

Visada būna pirmas žingsnis, ir jei nėra pasipriešinimo, būna ir antras, ir trečias.

Lietuva, ir šiaip Baltijos šalys vis dar neša aukštai iškėlusios liberalios demokratijos deglą. Vis dar yra matomos raudonos linijos, kurių dar niekas nedrįsta peržengti. Su visomis parlamentinės demokratijos bėdomis vis dar nešame šį deglą ir vis dar deklaruojame, kad vakarietiškos vertybės mums yra artimesnės už kremliškąsias. Vis dėlto turime aktyviau ruošti priešnuodžius toms informacinių atakų dujoms, kurios jau sklaido tarp kai kurių mūsų politikų. Reikia akylai stebėti šios valdžios norus mažinti nacionalinio transliuotojo LRT nepriklausomumą. Reikia akylai stebėti ir ginti teisinės sistemos nepriklausomybę.

Visada būna pirmas žingsnis, ir jei nėra pasipriešinimo, būna ir antras, ir trečias. Studijuokime Višegrado šalių pavyzdžius ir pabandykime suprasti, kodėl kai kurios jos pasuko Kremliaus naratyvo nutiestu keliu. Tad ruoškimės kitokio lygio informacinėms atakoms, pavienės kulkos dar vis praskrenda, bet saugodamiesi tik jų, nepražiopsokime tų nematomų ir nejaučiamų dujų, kurios vis dažniau naudojamos informaciniuose karuose, taip pat ir prieš mus. Ir tik nepriklausoma žiniasklaida bei nepriklausomos teisinės valstybės institucijos padės šioje nelengvoje kovoje. Melioratoriai su dujininkų pagalba ateina ir į Lietuvą, ruoškimės ir mokykimės iš kitų klaidų.

Šis straipsnis parašytas projektui #DemocraCE, kurį organizuoja Visergrad/Insight. Ruslanas Iržikevičius yra „The Lithuania Tribune“ naujienų portalo anglų kalba įkūrėjas ir vyr. redaktorius.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:17
01:26
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min