Vasarą intensyvus remontų, statybų metas. Ir ne apie dangoraižius kalba. Apie paprastą žmogeliuką, kuris nusprendė, tarkime, susiremontuoti butą ir sutvarkyti kiemą – izoliuoti seno namo pamatą, pakeisti trinkeles. Pridurkime dar, kad žmogeliukas – padorus pilietis ir nori reikalus tvarkyti tvarkingai, pagal teisės aktus. Oho, kaip tai nelengva, beveik neįmanoma!
„Kur dėsime šiukšles? – klausia statybininkas. Nėra kur dėti, sako, nes sąvartynas, į kurį anksčiau veždavo – tokių mišrių statybinių šiukšlių nebepriima. Liepos pabaigoje aplinkosaugininkai apribojo jo veiklą, per patį statybinės veiklos įkarštį. Aplinkosaugininkai sako – įspėjome dar balandį ir baudą paskyrėm. Dabar galėjo tik uždaryti.
Palaukite, o tai kur šiukšles dėti? Pasirodo, aplinkosaugininkų pareiga – tik bausti, o ne problemą spręsti. Problema gi ne jo – o žmogaus, jis ir tesižino. Na, yra aplinkui kitų sąvartynų. Vežti toliau, taigi ir brangiau, bet ne tik transporto išlaidos. Mat artimiausias sąvartynas, likęs monopolistu teritorijoje, kainą taiko kokius 3 kartus didesnę.
„Kur dėsime šiukšles? – klausia statybininkas. Nėra kur dėti, sako, nes sąvartynas, į kurį anksčiau veždavo – tokių mišrių statybinių šiukšlių nebepriima.
Ir stovi šiukšlės padoraus piliečio kieme. Nepadorus pilietis vėjų nekelia, randa „šabašniką“, kuris sunkvežimiu šiukšles išveš ir savo nuožiūra „utilizuos“. Kur nors pamiškėse ir kitose bendrosiose valdose. Akcija „Darom“ turės sunkaus darbo – čia ne plastikinius butelius rinkti. Tai štai tokia pas mus aplinkosauga.
Dar pakalbėkime apie paveldosaugą. Saugomose teritorijose ne tik botelių negali statyti. Čia ir kastuvo į žemę besti be leidimo negali. Leidimas kastuvo įbedimui – tik su projektu. Projektas – derinamas. Derintojai sako: pamatą izoliuoti galima tik su archeologo priežiūra.
Kadangi kasama ne naujai atrastoje Amerikoje, o ten, kur jau kasė visi, kas netingėjo, pradedant elektrikais, baigiant televizija, visi puikiai supranta – priežiūra tik formalumas. Paminklosaugininkui formalumas – kad apsidraustų nuo visokių „jeigu“, o archeologui formalumas – kad iš jo gyventų, ir dar sočiai. Nes žino, kad be jų padorus pilietis nebes kastuvo į žemę. Nes jei įbes, tuoj pat atšuoliuos inspektorius su baudos kvitu.
Nepadorus pilietis, kaip suprantate, tyliai ramiai, be jokių leidimų, o inspektoriui žinos ką duoti, kad regėjimas suprastėtų. Kaip turėtų atrodyti tikroji paveldosauga? Ogi dar padėkoti žmogui, kuris nori pagerinti seną daiktą, saugoti jį, kad šis dulkėmis nepavirstų.
Susidūręs su tokia realybe, tūlas pilietis galvoja – o tai kokiu būdu auga nauji kvartalai ir kyla statiniai, jei paprasčiausias kastuvo įbedimas į žemę tiek kainuoja? Ir laiko, ir pinigų visokiems formalumams. O kaip tada veikia kavinės ir kirpyklos? O kaip mokyklos ir vaikų darželiai? O kaip parduotuvės ir kino teatrai? O tada ir sako – visi verslininkai sukčiai, o biurokratai – kyšininkai. Nes darant teisinguoju būdu, per visą savo gyvenimą gali iš vietos nepajudėti.
Pasvajokime, kas būtų, jei išravėtume vietinius putinus. Kiek blokadų panaikintume! Kai aplinkosaugininkas leistų žmogui saugoti aplinką, o paveldosaugininkas – leistų saugoti paveldą. Nes nuoširdžiai tikiu, kad žmogus nori būti geras ir elgtis teisingai, bent jau absoliuti dauguma to nori. Ir kitaip elgiasi tik tada, kai susiduria su vietiniais putinais, kaip suprantate, reguliavimų kūrėjus turėjau galvoje.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras perskaitytas per LRT radiją
