Tiesiog tomis dienomis kone akimirksniu buvo patikėta, kad nuo žmogaus nusigręžusiai ir savo uždarume išsigimusiai Lietuvos teisėsaugai pagaliau atėjo galas. Ar bent jau to galo pradžia.
Net ir nuosaikesni optimistai, ir tie tikėjosi, kad dabar mažų mažiausiai lėks aukštų pareigūnų galvos. Ir ne vien tik Kaune, bet visų pirma Vilniuje, nuo kurio ir prasideda šitas puvėsis, kaip grybelis pasklindantis po visą Lietuvą.
Tačiau visi skaudžiai apsiriko. Ir šį sykį nutiko tai, kas po šūvių atrodė nebeįmanoma: supuvusi sistema išsilaikė. Ir išsilaikė be jokių praradimų. Jai iškilusio pavojaus akimirką ji pasirodė kur kas labiau susitelkusi ir kur kas stipresnė už mus visus. Tos žvakutės, kurias žmonės suspėjo uždegti prie prokuratūrų, tapo žvakutėmis, palydėjusiomis į nebūtį jų pačių viltis.
Jeigu net šį sykį nerandama pagrindo pradėti ikiteisminius tyrimus pačių prokurorų atžvilgiu, tai reiškia, kad Lietuvoje prokuratūra jau atsidūrė aukščiau įstatymo.
Per daugiau negu mėnesį lyg po kokio banalaus kyšio skandalo atleista viena eilinė prokurorė. Tarsi ji vienintelė ir įkūnytų visas prokuratūros ydas, tarsi net nebūtų tos teisingumo priešininkų grandinės, kuri ištisus metus sumaniai marino išniekinto vaiko bylą ir savo veiksmais privedė iki tragedijos. Jau vien tai leidžia padaryti išvadą, kad tie asmenys, kurie kontroliuoja šią sistemą, jaučiasi tokie užtikrinti, kad net šioje beprecedentėje situacijoje drįsta iš esmės toliau daryti tą patį: iš pradžių buvo dangstomi įtakingi asmenys, įtariami pedofilija, o dabar įžūliai dangstomi tie, kurie ištisus metus marino tyrimą.
Jeigu net šį sykį nerandama pagrindo pradėti ikiteisminius tyrimus pačių prokurorų atžvilgiu, tai reiškia, kad Lietuvoje prokuratūra jau atsidūrė aukščiau įstatymo. Ji baudžia kitus, bet ne savus. Net jeigu dėl tyčinio ar netyčinio pareigų neatlikimo žuvo du žmonės, saviems galimas tik tarnybinis patikrinimas ir vienas kitas pareigų pažeminimas ar papeikimas. Tik vis dėlto įdomu, kaip per tą patikrinimą, ir dar taip operatyviai, buvo nustatyta, kad prokurorų veiksmuose nebuvo tyčinės veikos? Jeigu jų atžvilgiu net neatlikta jokių procesinių veiksmų?
„Jūs gi žinot, aš savo sprendimų niekuomet nekeičiu“, – drąsiai prieš televizijos kameras pareiškė generalinis prokuroras.
Ir šitaip kalba pareigūnas, kuris pirmiausia privalėjo atsiprašyti piliečių už tai, kas nutiko Kaune, o paskui tiesiog atsistatydinti. Vien todėl, kad taip elgiamasi civilizuotose bendruomenėse, kuriose suvokiama, kas yra etika, garbė ir opinija.
Tačiau tikėtis, kad supuvusi sistema apsivalys pati, buvo daugiau negu naivu.
Valdantieji politikai, kurie patiems teisėsaugos vadovams patikėjo šį uždavinį, pasielgė kaip savanaudžiai ir bailiai, nenorintys pasinaudoti likimo suteiktu šansu. Bet, ko gero, ir iš politikų naivu buvo laukti ko kito, nes būtent jie ir surentė tą teisingumo vardu vadinamą neteisingumo sistemą, nukreiptą prieš žmogų ir jo esmines konstitucines teises. Tai jie, politikai, veidmainiškai prisidengdami valdžių atskyrimo principu, leido pačių didžiausių aferų įkvėpėjams ir vykdytojams su teisėsaugos pagalba išvengti atsakomybės, tad negi jie visi dabar kirs tą šaką, ant kurios patys sėdi? Visa, ką jie gali padaryti, – tai tik pasinaudoti Kauno įvykiais savanaudiškais tikslais.
Generalinis prokuroras buvo skiriamas prezidento su Seimo pritarimu? Tai dabar jį reikia padaryti pavaldų Vyriausybei! Tuomet ir įsiviešpataus ilgai laukta tvarka. O kad už to stovi vienos partijos noras prastumti į prokuratūros vadovus savą žmogų ir ją, be jau esančių ydų, dar ir padaryti kišeninę, – tai, žinoma, nutylima.
Tas, kas ilgėliau dirba žiniasklaidoj, tai gerai nutuokia – nuo paklaikusių lietuviškojo teisingumo aukų, neretai primenančių manijos apsėstas būtybes, žurnalistai dažnai net bėga.
Bet ar kas nors pagalvoja, kiek dar tokių uždelsto veikimo bombų, kokia jau sprogo Kaune, tiksi per visą Lietuvą? Tas, kas ilgėliau dirba žiniasklaidoj, tai gerai nutuokia – nuo paklaikusių lietuviškojo teisingumo aukų, neretai primenančių manijos apsėstas būtybes, žurnalistai dažnai net bėga. Tačiau po linčo teismo Kaune niekas net nerado reikalo atlikti nuodugnaus visų prokuratūrų veiklos patikrinimo ar bent jau to pradėti. Jeigu tai būtų įvykę, galima net neabejoti, kad Kaunas jau nebebūtų atrodęs kaip išimtis. Kiekviename mieste ir kiekviename rajone yra savų neliečiamybės statusą turinčių vietinių karaliukų, kuriems „imunitetą“ suteikia teisėsaugos pareigūnai. Ir kaip nesuteiksi, jeigu net bet kuris eilinis prokuroras valstybės apdovanotas kone dieviška galia dar iki visų teismų vienasmeniškai spręsti, kas kaltas, o kas – ne. Tam, kad liktų nekaltas, užtenka nerasti pagrindo ikiteisminiam tyrimui arba šio perkvalifikavimui į baudžiamąją bylą. Koks nešališkas arbitras pavartys tokių sprendimų puslapius? Ir kada tai nutiks? Kadangi proga praleista, dabar jau turbūt tik po mūsų.
O tuo metu Lietuvos teisėsauga drauge su politikais toliau žengia cinišku atviros konjunktūros ir dvejopų standartų keliu. Vėžiu sergantis Viktoras Muntianas, kaltinamas 2000 litų kyšio davimu, teismo buvo įspėtas, kad jeigu jis ir toliau neatvyks į posėdžius, bus atvesdintas jėga. Jo priešas Viktoras Uspaskichas, kadaise buvęs bendražygis, kaltinamas su savo partija nuslėpęs nuo valstybės 24 mln. litų pajamų, 23 mln. litų išlaidų ir nesumokėjęs beveik 4 mln. litų mokesčių, tačiau, nors tai ir seniausiai aišku, jau keleri metai jo niekas į niekur nesiima atvesdinti – tik į valdančiąją koaliciją Seime.
Už to, kaip sprendžiamos šios dvi bylos, slypi kur kas baisesnė tikrovė negu už garsiojo pedofilijos skandalo. Bet šį sykį niekas net nesiūlo kurti jokių komisijų ir niekas nekviečia generalinio prokuroro pasiaiškinti. Turbūt visiems ir be to viskas aišku – kodėl vienas bematant atsidūrė teisme, o kitam buvo leista atsidurti Briuselyje.
Justitia est fundamentum regnorum. Teisingumas – valstybės pagrindas. Iš visų romėnų sentencijų ši tarp teisininkų – populiariausia.
Įdomu, ant kokių pagrindų po dvidešimties Nepriklausomybės metų stovi Lietuvos valstybė?
