 |
Praradus realybės jausmą paranku gyventi fantazijų pasaulyje – pigesnė elektra, pigesnės dujos, didesnės pensijos, dar kažkas – neaišku kas – didesnio, platesnio, aukštesnio, greitesnio, etc.
Kai fantazuoja mano septynerių sūnus – linksma paklausyti, bet kai fantazuoja didelės įtakos premjerui turintis veikėjas – jau ne linksma, bet nerimą kelianti situacija.
Kai nieko bendra su realiu verslu neturintis jaunuolis įtiki savo „verslininkišku“ genialumu ir tai daro „Lietuvos vardu“ – tai jau netgi darosi pavojinga. Lentelėse galima suplanuoti daugybę didžių žygių – dėliojant žaislinius laivelius, netgi galima laimėti žaislinį, kabinetinį jūrų mūšį. Bet sėdęs prie tikro laivo šturvalo, pajunti ir bangų mūšą, ir vėjo jėgą. Viso to nesijaučia žaidžiant popieriniais laiveliais.
Ar tikrai keliolika milijardų litų AE projektui – tuo metu, kai šalis tik kyla iš krizės nokauto, yra geriausias gyvybės eliksyras? Vaduodamiesi, anot M. Majausko ir ko, iš energetinės priklausomybės, ar nepakliūsime į kitus – branduolinius priklausomybės – spąstus. „Nukem“ istorija ir dingę milijardai atominio kuro saugykloms ar neliudija naujų grėsmių, kylančių iš rusiško kapitalo vokiškos ir kitokios kilmės „patikimų“ partnerių pusės?
Kelia nuostabą ir tai, kad su realiu verslu nesusidūręs ir verslo bendruomenės simpatijų nenusipelnęs premjero patarėjas neatsakingai kalba apie rimtus dalykus ir dedasi geriau žinąs visus skaičius ir parametrus nei Lietuvos ir užsienio ekspertai, kurių įžvalgomis ir skaičiavimais grindžiamos VAE verslo plano rizikos ir našta Lietuvos valstybei – kartu ir kiekvienam Lietuvos piliečiui.
