Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Prenumeruoti

Savo vaikų aš nekrikštysiu – užmėtykite mane akmenimis

Vos truputį prakutus naujagimiui, o tėvams spėjus susivokti, kad artimiausiu laikotarpiu tikrai neišsimiegos, prasideda klausimai apie krikštynas. Kada bus? Kokios bus? Kas bus krikšto tėvai? O, ką, jei pasakyčiau, kad savo vaikų aš nekrikštysiu?
Krikštas
Krikštas / Walter Gadea Zesab / Unsplash nuotr.

Nebūtų nei krikštynų, nei pirmų komunijų, nei birmavonių (ar kaip besivadintų ta procedūra). Mano mažuliai neturės antrų ir trečių šventų vardų bei savaitėmis nezubrins maldaknygių ir mažais savo keliukais netrins bažnyčios suolų. Kol patys to nepanorės.

Toks sprendimas, greičiausiai, sukels šaršalą mano ir vyro giminėse. Jau galiu numanyti, kokių epitetų išgirsiu, kokių krikštynų svarbos argumentų sužinosiu. Aš krikštą matau, kaip nesavanorišką religinių pažiūrų primetimą bejėgei būtybei, progą bažnyčiai pasipelnyti ir galimas problemas, su kuriomis suaugę susidurs mano vaikai.

Bažnyčia krikštą apibūdina, kaip „krikščioniškojo gyvenimo pagrindą, gyvenimo su Jėzumi Kristumi pradžią, blogio ir nuodėmės išsižadėjimą, vartus į Bažnyčios bendruomenę, duris į Dievo karalystę, kurioje visi susitiksime kaip vienos mylinčios šeimos nariai“. Kai buvau maža, man krikštą aiškino paprastai – pakrikštijus leliuką iš jo išvaromas velniukas, tada vaikas tampa geru. Nei tada man buvo aišku, nei dabar yra – kokių nuodėmių gali turėti vos į pasaulį atėjęs kūdikis? Ar reikia suprasti, kad gyvybės užsimezgimas ir atėjimas pats savaime yra nuodėmė ir blogis?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pranešimas apie prašymų dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimo priėmimą
Reklama
Atėjo metas apsitverti sklypą: specialistų patarimai
Reklama
Steikų diena: kaip paruošti sultingą ir burnoje tirpstantį steiką?
Reklama
„CFMOTO“ tapo naujos motociklų vairavimo akademijos Lietuvoje partneriais
Užsisakykite 15min naujienlaiškius