Juk interpeliacijos autorius, opozicijos lyderis Valentinas Mazuronis pareiškė, kad „valstybei negali vadovauti žmogus (negali būti vienas iš vadovų), kuris yra tokioje dviprasmiškoje situacijoje“. Be abejo, omenyje turimi žiniasklaidoje pasirodę kaltinimai A.Valinskui ryšiais su asmenimis iš kriminalinio pasaulio.
Tačiau iš Seimo narių pasisakymų buvo galima nuspręsti, kad A.Valinskas iš parlamento pirmininko posto buvo pašalintas ne dėl jo įtartinų ryšių su nusikaltėliais, bet dėl kitų dalykų: su kažkuo nepasisveikino, kažką pasiuntė velniop (beje, panašiai prieš keletą metų pasielgė Danijos premjeras ir tai jam vėliau nesutrukdė tapti NATO generaliniu sekretoriumi), neturėjo Seimo darbo vizijos... Tad už ką buvo atstatydintas Seimo pirmininkas, taip ir liko neaišku, nes galimi jo ryšiai su nusikaltėliais atsitraukė į antrą planą.
Vis dėlto kaltinimai, kuriuos spaudoje pažėrė buvę A.Valinsko bendražygiai Aleksandras Sacharukas ir Rokas Žilinskas, yra rimti. „Tautos prisikėlimo partijos (TPP) būstinė tapo ne tik partijos narių, bet ir „daktarų strielkų“ vieta“, „Paraudusiomis akimis Rolandas Michalskis dėstė Seimo pirmininkui ir Vincui Babiliui apie valstybės politiką, po stalu voliojosi tušti brendžio buteliai, o kamputyje sutrikę tyliai sėdėjo Vadovybės apsaugos departamento pareigūnai“, „Po bendrų kelionių Valinskų šeima jį (R.Michalskį) vadino „tata“, o jo žmoną – „mama“. Atrodė, kad šeimos – artimi draugai, nes keliauja drauge, švenčia drauge, bendrauja ypač šiltai“, – tokiais „Sopranų“ serialo vertais vaizdais visą mėnesį buvo šiurpinama tauta. Net sakoma, kad A.Valinskas (Seimo pirmininkas, Valstybės gynybos tarybos narys, t. y. asmuo, disponuojantis slapta informacija) liepęs gauti operatyvinės informacijos iš Kriminalinės policijos biuro atliekamo tyrimo, susijusio su „Daktarų“ gauja, ir perteikti teistiems asmenims.
Po tokių kaltinimų, kuriuos apkaltintasis kategoriškai neigia, normalioje, teise besivadovaujančioje valstybėje, teisėsaugos institucijos pradėtų tyrimus ne tik dėl galimo nusikalstamo pasaulio poveikio aukščiausiems šalies pareigūnams, bet ir dėl neteisėto vienos iš valdančiųjų partijų registracijos, o parlamente prasidėtų klausimai dėl galimo slaptos informacijos nutekinimo.
Tuo tarpu Lietuvos Seimas nesudarė jokios parlamentinio tyrimo komisijos, kuri išsiaiškintų, kuris Seimo narys meluoja. Šis klausimas net neiškilo svarstant interpeliaciją Seimo pirmininku. Negi parlamentarus taip paveikė prezidento Valdo Adamkaus antipatija parlamentinėms komisijoms, kad jie pamiršo apie tokių egzistavimą?
Neteisus premjeras Andrius Kubilius, teigdamas, kad „tikrai nėra tam laiko aiškintis, kas ką myli ir kas kam patinka“. Juk šioje situacijoje kalbama ne apie meilę, bet apie kažkur slypinčią tiesą ir melą. Tuo labiau kad kalbose apie A.Valinsko ryšius su nusikaltėliais teigiama, jog būdavo trečiųjų asmenų, kurie galėtų paliudyti, kas iš tiesų vyko kritusio „žvaigždžių princo“ aplinkoje.
Negi niekam neįdomu ir nesvarbu susigaudyti šioje kebeknėje? Kaip Seimas gali toliau veiksmingai spręsti kraštą kamuojančias problemas, jei tarp jo narių Tautos atstovybėje tūno melagis? Mažų mažiausiai toks žmogus turėtų būti pašalintas iš Seimo, nes kaip tautos ir jos piliečių interesus gali ginti apsimelavę veikėjai? Akivaizdu, kad kažkas įžūliai meluoja ir šiuo atveju teisybė tikrai nėra kažkur per vidurį.
Šia istorija Permainų koalicijai suduotas skaudus smūgis ir keista, kad jos lyderiai elgiasi taip, tarsi nieko nebūtų įvykę, tik techninis pakeitimas, kai vietoj A.Valinsko atsirado Irena Degutienė. Prisidengti sunkmečiu ir užmerkti akis prieš politinio gyvenimo skaudulius yra pavojinga. Ar tuomet kalbos apie vertybes, rūpestis dėl Seimo prestižo, politinės kultūros neatrodo tuščias postringavimas?
