Jeigu jis paklus ir surašys nurodymą, kaip Seimo nariai privalo balsuoti, Lietuvos parlamentinė demokratija patirs sunkesnį egzaminą nei M.Gorbačiovo ultimatumai. Suktesnį, todėl sunkesnį. Tačiau tai dar nereiškia, kad Seimas egzamino neišlaikys ir žlugs. Taip atsitiktų, jeigu iš principo sutiktų, kad jam iš šalies nurodinėja – iš kokio pastato Gedimino prospekte arba Latvių gatvėje.
„Kas toliau?“ – tegul svarsto sumaniusieji „sutramdyti Seimą“, tai yra iškreipti konstitucinę santvarką ir įvėlę Konstitucinį Teismą. Juk jeigu iš ten, kur neturi būti jokios alternatyvios įstatymų leidybos, tiktai kontrolė, ateis net įsakymas aukščiausiai demokratinės valdžios institucijai kaip balsuoti, o ši nesukiuš kaip margutis ir atmes diktatą apgindama savo ir Seimo narių nepriklausomybę, tai pralaimėję pasikėsintojai turėtų garbingai išsiregistruoti.
Juk neįsakys, tikiu, VSD jėgoms išvaikyti Seimo. O šis, tikiu, neiškels posėdžių salėje šūkio „Partija – naš rulevoj“.
Visa tai, piliečiai, tik paspalvintos prielaidos, tačiau sumaniusieji demokratijai rizikingus žingsnius ir net patarusieji prezidentui veikiausiai bus jau apmąstę įvairias užsimoto destabilizavimo pasekmes. Dar neaišku, ar sumanytojams paklus Konstitucinis Teismas. Gal nutars, pavyzdžiui, kad pats prezidento pasirašytas dekretas klausimo forma apskųsti Seimą – nelabai konstitucinis. Jeigu Konstitucija nustato, kad partijos arba prezidento sprendimui atleisti V.Greičių reikalingas Seimo pritarimas, tai implikuoja, kad pritarimo gali ir nebūti, Seimas turi teisę į savo nuomonę ir valią.
Šiaip ar taip, atėjo didelis išmėginimas, galimas lūžis. Seimo nepriklausomybė – demokratinės Lietuvos nepriklausomybė. Taip buvo Kovo 11-ąją, taip ir lieka.
