Taip jau likimo (pasak pagonių) buvo lemta, kad nemažai teko pamatyti mirusių: kūdikėlių ir senelių, vyrų ir moterų, turtingų ir vargšų. Dažniausiai jie būna graudžiai gražiai „sutvarkyti“ – nupudruoti, išdažyti, kitaip tariant, kaip ir priklauso, oriai išlydimi į paskutinę žemiško gyvenimo stotelę, iš kur jų kūnai, tiesa, jau visiškai kitokie, bus prikelti Paskutiniąją dieną. Daug mažiau, bet tikrai nemažai, teko sutikti tų, kurie ruošiasi mirti. Na, gal ne visi ruošiasi, bet šiokia tokia patirtis vis kužda, kad, kai tai nutinka, ketvirtas mėnuo su morfijum ilgai nesitęs.
Ir šie besiruošiantys iškeliauti (duok, Dieve, kiekvienam laiko pasiruošti) yra tarsi gyviausi mokytojai. Tiek gyvenimo, tiek ir mirties mokytojai, reguliariai primenantys apie tai, kas gyvenime ir mirtyje svarbiausia.
Pasitaikė tokių, žemiškame gyvenime labai šviesių žmonių, bet sulaukusių garbaus amžiaus ir nepagydomų ligų kamuojamų, niekaip negalėjusių susitaikyti su esama padėtimi. Labai žmoniška ir suprantama padėtimi kiekvienam – tiek jaunam, tiek senam, kurie tam tikromis aplinkybėmis pagalvojo: nejaugi dabar? Nejaugi tai mano išėjimas?
Ir baisu, tikrai baisu bendrauti su žmogumi, kurio jau šiandien ar ryt poryt nebus, kai šis bėga nuo tikrovės, kurios vardas mirtis. Tam bėgimui, pasirodo, yra daug priežasčių – šeima, darbas, padėtis visuomenėje ir rūpestis visais tais dalykais, o apie esmę, apie tai, kas tikrai slegia, kažkokiu stebuklingu būdu kalba vis atidedama kitam kartui, kurio dažnai ir nebebūna.
Egzistuoja ir kitokia patirtis. Teko atsisveikinti su žmonėmis, iš kurių visiškai nieko nesitikėjau, nes žemiško gyvenimo istorija tiesiog vertė nepasitikėti dėl prastų poelgių, niekšiško pasielgimo ar visiškai neskrupulingo elgesio ir požiūrio į save, šeimą, Bažnyčią. Tačiau ne kartą teko patirti, kad tokie žmonės labai rimtai žiūrėjo į jau praėjusį gyvenimą ir ateinančią mirtį. Žinoma, dažniausiai tenka sutikti krikščionis, kurie kiek įmanoma tvarkingiau gyveno ir pagal sąžinę išeina taip pat tvarkingai iš šio pasaulio. Bet apie juos kitą kartą.
O štai tie, apie kuriuos nieko gera nepasakytum, yra taip nustebinę, kad net gerbiamam skaitytojui apie juos dalinuosi. Vienas laikė savo rankose kryžių. Jam buvo likę keliolika valandų čia.
Paklausiau: kodėl taip į kryžių įsikibai, juk nelabai tau jo gyvenime reikėjo? O jis necituodamas, bet savais žodžiais pasakė tą pačią mintį: „Gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane ir su kuriuo tuoj susitiksiu“. Kitas tarė (daugel metų prisistatydavo mizantropu): „Nemėgstu žmogeliukų, daktarų ir kai kurių tautybių žmonių, bet visada mylėjau Jėzų, su kuriuo tuoj susitiksiu, nors gaila, kad išeinu visas apsidergęs ir nekokioj nuotaikoj, bet Jis supras.“
Čia reikėtų dar paminėti tikinčių ir netikinčių veido išraiškas – šypseną ir siaubą, išrašytą veide po mirties. Bet tai vėlgi kitam kartui.
Kodėl tuo dalinuosi? Kiekvieną kartą, susitikęs su mirštančiais, prisimenu ir save, nuodėmingą žmogų, kuriam prieš Dievą teks stoti be kunigiškų aprėdų, taip, kaip visiems. Prisimenu darbus, pareigas, nuodėmes ir daugelį dalykų. Ir vienintelis dalykas, vienintelė žinia, vieninteliai žodžiai ir vardas, viską sustatantys į savo vietas – tai Jo žinia, Jo žodžiai ir Kristaus vardas. Apie Jį nereikia įrodinėti, nereikia peštis, bet Jį reikia, labai reikia, pažinti. O tie, kurie Jį pažino, tikrai palaiminti, nors ne visuomet pasaulio akimis laimingi, žmonės. Ir matydamas gyvenimus ir mirtis, kaskart dėkoju Jam, kuris mane pamilo, kad Jo širdis veda į save, į gyvenimą.
Ir tai – begalinė meilė, kurioje ištirpsta mūsų kasdienybė, mūsų nuodėmės ir žmoniškas bei žmogiškas menkumas, nes toji meilė visa uždengia ir išgydo, o ją patyręs žino, kur keliauja ir su kuo susitiks.
Viešpatie! Leisk Tavo meilę pažinti ir Tau atsakyti tuo pačiu, kad tiek gyvenime, tiek mirtyje Tavo ir mano širdis plaktų tuo pačiu ritmu ir degtų tokia pačia meilės liepsna. Amen.
