Dažnai svarstoma apie tai, kiek mūsų diplomatija yra nuosekli, veiksminga ir pastebima pasauliniame kontekste. Tenka girdėti ir apie tai, jog nepriklausoma Lietuvos diplomatija neturi prasmės, nes tiesiog neįstengsime konkuruoti pasaulio arenoje su tokiomis didelėmis valstybėmis kaip JAV arba Rusija. Taip pat dažnas priekaištas, jog mūsų balsas tiesiog skęsta ES ir NATO bendrame balse, ypač tada, kai jis nesutampa su daugelių kitų narių nuomone. Gal Lietuva, kartu su Lenkija, dalyvavo 2004 metų politinės krizės Ukrainoje, kai nepatenkinti rinkimų rezultatų klastojimu šios šalies piliečiai pakilo į „Oranžinę revoliuciją“, sureguliavime. ir taip, tačiau tai nereiškia, jog reikėtų pasiduoti.
Negalima teigti, jog mūsų šalies diplomatinės pastangos yra bevaisės. Lietuva, kartu su Lenkija, dalyvavo 2004 metų politinės krizės Ukrainoje, kai nepatenkinti rinkimų rezultatų klastojimu šios šalies piliečiai pakilo į „Oranžinę revoliuciją“, sureguliavime. Ne taip seniai, kai įsižiebė Rusijos ir Gruzijos konfliktas, Lietuva taip pat neliko nuošalyje ir pareiškė savo paramą Tbilisiui bei siekė, kad ES ir NATO griežčiau reaguotų į Rusijos veiksmus. Toks dalyvavimas tarptautinėje politikoje, orientuojantys į buvusią sovietinę erdvę, atitinka užsibrėžtą šalies tikslą – tapti regiono lydere.
Lietuva nepritaria ES ir Rusijos deryboms dėl naujos bendradarbiavimo sutarties ir reikalauja, kad iš pradžių Rusija įvykdytų paliaubų su Gruzija sąlygas. Teko girdėti nuomonių, kad tokiu būdu mūsų šalis ir vėl „bėga vežimo priekyje“ ir kad nėra prasmės bandyti prieštarauti ES šalių-senbuvių, kurios vis dar yra linkusios nuolaidžiauti Maskvai (ekonominių interesų vardan), nuomonei. Tačiau gal būtent per šį prieštaravimą pavyks atrasti atsakymą į klausimą, kiek mažos šalies balsas gali būti girdimas pasaulio (bet pirmiausiai - ES) lygiu ir ar apskritai jis girdimas? Nuo atsakymo į šį klausimą daug kas priklauso, taip pat ir prasmė minėti nacionalinės diplomatijos sukaktį.
