Jų teigimu, bokšto kupolo forma labiau primena musulmonišką minaretą, nei sostinės senamiesčiui būdingą architektūrą. Suintriguotas tokių pranešimų ir pats nuėjau pasižiūrėti į kontroversišką Valdovų rūmų bokštą. Nieko nesakysiu apie architektūrinį šio elemento stilių – tegul dėl to ginčijasi specialistai, bet bokštas tikrai atrodo kaip savotiškas svetimkūnis. Toks įspūdis galimai atsiranda dėl pernelyg ryškiai blizgančio varinio stogo.
Bet kurio atveju apie Valdovų rūmų atstatymą kaip apie savotišką akibrokštą buvo jau ne kartą kalbėta. Tikriausiai apie tai bus kalbama ir ateityje. Didžiausia problema – abejonės dėl pastato autentiškumo ir dėl to, kiek jis atitinka istorines realijas. Tai, jog Valdovų rūmai atstatomi neturint tikslių istorinių brėžinių ir naudojant šiuolaikines technologijas, leidžia, pasinaudojus prancūzų filosofo Jeano Baudrillardo teorija, pavadinti juos simuliakru. Kartu simuliakru tampa ir visa Katedros aikštė, kuri, bandydama reprezentuoti Vilniaus istoriją, po Valdovų rūmų atstatymo reprezentuos tik XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio fantaziją istorijos tema.
J.Baudrillardas tvirtino, jog simuliakrai yra savotiška apgaulė ar pakeičiantis realybę realybės vaizdinis – „tikrovės ženklai atstoja tikrovę“. Taip pat jis teigė, jog „simuliuoti – reiškia apsimesti, kad turi tai, ko neturi“. Būtent tokia situacija, mano manymu, susidaro Valdovų rūmų atstatymo atveju. Tikrai, šalia Katedros kadaise stovėjo Valdovų rūmai, kurie, susiklosčius tam tikroms istorinėms aplinkybėms, buvo prarasti – išnyko iš Vilniaus žemėlapio. Dabar, atstatydami juos, gražindami į sostinės centrą, mes bandome apsimesti, kad ir vėl juos turime. Tačiau, geriausiu atveju, tai tik kopija, o blogiausiu – klastotė. Kitaip sakant – tobulas simuliakras.
