Sekite 15min Google
Jei sutariame, kad Lietuvai reikia visuotinio šaukimo, turime susitarti ir dėl termino, iki kada šis tikslas bus pasiektas. Be konkrečios datos susitarimas lieka deklaracija, kurią lengva atidėti neapibrėžtai ateičiai.
Apie judėjimą visuotinio šaukimo link Lietuvoje kalbame bent nuo 2018 m., tačiau iki šiol neturime politiškai įtvirtinto jo įgyvendinimo termino. Šiandien esame kitoje saugumo situacijoje, turime reikšmingą piliečių, verslo, jaunimo organizacijų ir visuomenės lyderių palaikymą visuotiniam šaukimui, gynybai skiriame gerokai didesnę BVP dalį. Valstybės atsparumas ir gebėjimas atgrasyti turi būti suvokiami ne tik kaip karinis, bet ir kaip nacionalinis bei politinis prioritetas.
2030 metai šiuo požiūriu būtų ne simbolinė data, o planavimo atskaitos taškas. Aiškus terminas leistų suplanuoti kariuomenės rengimo pajėgumų augimą, instruktorių, infrastruktūros ir finansavimo poreikį, taip pat iš anksto pasirengti švietimo įstaigoms, darbdaviams ir kitoms organizacijoms. Turint galutinę datą, galima nustatyti tarpinius tikslus ir vertinti pažangą.
Tokio planavimo svarbą sustiprina ir saugumo aplinka bei grėsmės, su kuriomis susiduria Lietuva. Naujausiame viešame grėsmių vertinime Lietuvos žvalgyba nurodo, kad paliaubų ar įšaldytų kovos veiksmų Ukrainoje atveju Rusija per 3–5 metus galėtų sukurti pajėgumus, pakankamus riboto masto kariniam konfliktui Baltijos regione. Tai dar viena priežastis svarbiausius pasirengimo sprendimus priimti dabar.
Visuotinio šaukimo naudą reikia vertinti plačiau, ne vien pagal parengtų karių skaičių.
Ne mažiau svarbu, kaip tokį terminą priimtų žmonės, kuriuos šis sprendimas paliestų tiesiogiai. 2026 m. rugpjūtį atliktas reprezentatyvus „Norstat“ tyrimas rodo, kad visuotinio šaukimo įgyvendinimui iki 2030 metų pritaria 66,2 proc. 18–24 metų ir 70,7 proc. 25–29 metų respondentų. Taigi tokią kryptį palaiko apie du trečdalius jaunų žmonių.
Visuotinio šaukimo naudą reikia vertinti plačiau, ne vien pagal parengtų karių skaičių. Tai stiprina nacionalinį atsparumą ir atgrasymą. Tarnyba stiprina valią ginti šalį, ugdo atsakomybę ir gebėjimą veikti kartu. Grįžę į darbą, studijas ar kasdienę veiklą jaunuoliai geriau supranta savo vaidmenį krizėje, o kuo daugiau tokių žmonių, tuo patikimiau veiks valstybė. Taip visuotinę gynybą supranta ir šalys, kurių modelius laikome pavyzdžiais – kaip visos valstybės, ne vien kariuomenės pasirengimą.
Iki 2030 metų liko kiek daugiau nei treji metai. Tai ambicingas, bet pasirengimui pakankamas laikotarpis. Toks planavimo horizontas Lietuvai nėra naujas. Iki 2030 m. siekiame turėti pilno operacinio pajėgumo nacionalinę diviziją, o jos vystymas jau siejamas su konkrečiais personalo, ginkluotės, infrastruktūros ir finansavimo sprendimais. 2026–2030 m. gynybai taip pat numatyta skirti 5–6 proc. BVP. Terminai nėra formalumas – jie būtini rezultatui pasiekti.
Jei aiški data reikalinga vienam sudėtingiausių Lietuvos kariuomenės vystymo projektų, tokia pati planavimo disciplina turėtų galioti ir visuotiniam šaukimui. Pati data neišspręs infrastruktūros, finansavimo ar organizavimo klausimų, tačiau leis nuosekliai planuoti pasirengimą ir reikalauti atskaitomybės už pažangą. Jei visuotinį šaukimą laikome vienu iš nacionalinio atsparumo ir atgrasymo prioritetų, 2030 metai turėtų būti ne abstraktus siekis, o konkretus valstybės įsipareigojimas.
