Šių diskusijų aktualumas sunkiai galėtų būti didesnis. Ukraina tęsia kovą prieš Rusijos agresiją, o visame Indijos–Ramiojo vandenyno regione demokratinės visuomenės susiduria su augančiu vis ryžtingiau savo galią demonstruojančios Kinijos spaudimu. Abiejuose regionuose kyla iš esmės tas pats klausimas: ar demokratijos sugebės veikti pakankamai ryžtingai, kad apgintų principus, nuo kurių priklauso jų saugumas ir gerovė?
Nors Vilnių ir Taipėjų skiria tūkstančiai kilometrų, mūsų visuomenių panašumai stebina. Abi suprato, kad saugumas nėra savaime suprantamas dalykas, kad atsparumą reikia nuosekliai kurti, o stiprios tarptautinės partnerystės tampa būtinybe vis labiau neapibrėžtame pasaulyje.
Būtent šis supratimas lėmė Lietuvos sprendimą 2021 metais leisti Vilniuje atidaryti Taivano atstovybę. Šis sprendimas turėjo savo kainą. Pekinas pažemino diplomatinių santykių lygį, apribojo prekybą ir darė ekonominį spaudimą ne tik Lietuvai, bet ir tarptautinėms įmonėms, susijusioms su Lietuvos tiekimo grandinėmis. Nors Europos institucijos išreiškė politinę paramą ir siekė kurti naujus mechanizmus kovai su ekonomine prievarta, praktinis atsakas nepateisino lūkesčių. Verslas prisitaikė prie ekonominių realijų, o Lietuva gavo svarbią pamoką – solidarumas ir ekonominiai interesai ne visada juda tuo pačiu tempu.
Tuometinė Lietuvos politinė vadovybė teigė, kad demokratinių vertybių gynimas yra ne tik morališkai teisingas, bet ir strategiškai būtinas sprendimas.
Tačiau ši diskusija niekada nebuvo vien apie vertybes. Ji taip pat buvo apie galimybes.
Lietuva prisiėmė politines ir ekonomines rizikas tikėdamasi, kad glaudesni santykiai su Taipėjumi atvers naujas galimybes prekybai, investicijoms, inovacijoms ir technologiniam bendradarbiavimui. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas puslaidininkių sektoriui ir kitoms aukštos pridėtinės vertės technologijoms. Optimizmo netrūko. Kai kurie netgi prognozavo, kad Lietuva taps aukštųjų technologijų investicijų vartais į Europos rinką.
Nuo lūkesčių prie realybės
Praėjus penkeriems metams, atėjo laikas sąžiningam įvertinimui.
Kaip žmogus, tvirtai remiantis glaudesnį bendradarbiavimą, manau, kad toks vertinimas yra ne tik pagrįstas, bet ir būtinas.
Politiniai santykiai šiandien yra stipresni nei bet kada anksčiau. Išsiplėtė akademinis ir mokslinis bendradarbiavimas, užsimezgė nauji ryšiai tarp Lietuvos ir salos universitetų, mokslininkų bei studentų. Tai neabejotinai teigiami pokyčiai, kurie ateityje gali duoti reikšmingų rezultatų. Vis dėlto akademinis bendradarbiavimas yra ilgalaikė investicija. Apčiuopiami jo rezultatai – inovacijų, verslo ar technologinių partnerysčių pavidalu – gali pasireikšti tik po daugelio metų ar net dešimtmečių.
Tuo tarpu ekonominiai rezultatai išlieka gerokai kuklesni, nei daugelis tikėjosi. Dvišalės prekybos apimtys siekia apie 190 mln. eurų per metus. Nors vien prekybos statistika negali atspindėti visos strateginės partnerystės vertės, ji leidžia teigti, kad ekonominis bendradarbiavimas kol kas nepasiekė masto, kuris buvo įsivaizduojamas prieš penkerius metus.
Tai neturėtų būti laikoma partnerystės nesėkme. Tačiau geri ketinimai nėra strategija, o politinis palankumas nėra ekonominė politika.
Lietuvos patirtis parodė, kad vien politinio palankumo nepakanka. Vertybėmis grįstos partnerystės yra stipriausios tuomet, kai jos sukuria apčiuopiamą ekonominę ir technologinę naudą abiem pusėms.
Todėl demokratinės valstybės turi užduoti sau sudėtingą klausimą: jei tikimės, kad šalys prisiims bendrų principų gynimo kaštus, ar sukuriame pakankamai praktinių paskatų tai daryti?
Šis klausimas šiandien išlieka itin aktualus tiek Vilniui, tiek Taipėjui.
Mums reikia sėkmės istorijų
Svarbiausi argumentai glaudesniam bendradarbiavimui niekur nedingo. Priešingai – šiandien jie galbūt dar stipresni nei anksčiau. Lietuva yra sukaupusi tarptautiniu mastu konkurencingas kompetencijas lazerių technologijų, finansinių technologijų, gynybos inovacijų ir kibernetinio saugumo srityse. Taipėjus išlieka vienu pasaulio lyderių pažangiosios gamybos ir puslaidininkių technologijų srityse. Abi pusės aktyviai investuoja į atsparumą ir naujas technologijas, kurios formuos ateities saugumo aplinką.
Galimybės yra realios. Lietuvos stiprybės finansinių technologijų, lazerių ir gynybos inovacijų srityse puikiai papildo Taipėjaus kompetencijas puslaidininkių ir pažangiosios gamybos sektoriuose. Bendri projektai kibernetinio saugumo, dronų technologijų, dvejopos paskirties technologijų ir atsparių tiekimo grandinių srityse kurtų vertę ne tik Lietuvai ir jos partneriams Indijos–Ramiojo vandenyno regione, bet ir platesnei demokratinių valstybių bendruomenei.
Tačiau vien galimybių nepakanka.
Autoritarinės valstybės vis sumaniau naudoja ekonominę įtaką politiniams tikslams pasiekti. Todėl demokratijos turi parodyti, kad bendradarbiavimas tarp bendraminčių valstybių duoda apčiuopiamų rezultatų. Šiandien mums labiausiai reikia sėkmės istorijų – sėkmingų investicijų, bendrų technologinių projektų ir partnerysčių, kurios įrodytų praktinę demokratinio bendradarbiavimo vertę.
Sėkmės istorijos yra svarbios todėl, kad jos politinį palankumą paverčia visuomenės pasitikėjimu. Jos skatina verslą investuoti, mokslininkus bendradarbiauti, o vyriausybes – siekti dar ambicingesnių tikslų. Svarbiausia, jos įrodo, kad demokratinių valstybių bendradarbiavimas gali kurti realią ir išmatuojamą naudą.
Nesvarbu, ar kalbėtume apie puslaidininkius, lazerių technologijas, kibernetinį saugumą, dronus ar pažangiąją gamybą – Lietuva ir Taipėjus turėtų sutelkti dėmesį į konkrečių sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžių kūrimą, kurie galėtų tapti įkvėpimu kitiems.
Praėjus penkeriems metams nuo Taivano atstovybės atidarymo Vilniuje, tvirtos partnerystės pamatai jau yra padėti. Tačiau kitam etapui reikia daugiau nei geranoriškumo ir simbolinių politinių gestų.
Jam reikia sėkmės istorijų.
Priešingu atveju vieną dieną galime konstatuoti, kad Lietuva ir Taipėjus sėkmingai sukūrė bendromis vertybėmis grįstą partnerystę, tačiau praleido istorinę galimybę sukurti bendros sėkmės partnerystę.
