Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 11d. 09:58

Tomas Ramanauskas: Asakymas Mykolui Majauskui dėl jo viešų šmeižikiškų teiginių

Tomas Ramanauskas 2019 m. spalio 10 d. 15min straipsnyje „Neviešintos krizės tyrėjų rekomendacijos: atstatydinti V.Vasiliauską tikėjosi net ir žlugus balsavimui Seime“ pateikta tikrovės neatitinkanti informacija ir šmeižikiški vertinimai mano atžvilgiu. Straipsnyje cituojamas Seimo narys Mykolas Majauskas teigė, esą aš parlamentinės krizės tyrimo komisijos rekomendacijose siūlau imtis priemonių atleisti centrinio banko vadovą dėl to, kad neva reikalavau ir negavau kompensacijos iš darbdavio.

Atskleisiu šiame kontekste svarbias faktines aplinkybes. Spalio 9 d. liudijau uždarame parlamentinio krizės tyrimo komisijos posėdyje, kuriame taip pat dalyvavo prieštaringos reputacijos Seimo narys M.Majauskas (anksčiau per plauką išvengęs apkaltos dėl galimo seksualinio priekabiavimo). Pažymėtina tai, kad anksčiau oficialiai pareiškęs, kad komisijos darbe nedalyvaus ir po to išties nedalyvavęs posėdžiuose, šį kartą jis posėdyje dalyvavo, ir dalyvavo itin aktyviai. Jis teikė provokuojančius, šališkus klausimus, bandė man trukdyti teikti paaiškinimus komisijai ir kelis kartus kitų komisijos narių buvo paprašytas gerbti komisiją ir netrukdyti jos darbo.

Vienas iš pirmųjų M.Majausko klausimų per posėdį buvo: „kas apskritai yra Tomas Ramanauskas?“ Taigi, kas yra Tomas Ramanauskas? Aš esu socialinių (ekonomikos) mokslų daktaras, nuo 2003 m. iki 2019 m. liepos 19 d. dirbęs Lietuvos banke (tiksli darbo Lietuvos banke pabaigos data šiuo atveju svarbi). Buvau makroekonomistas, ekonomikos tyrėjas, vėliau vadovavau ekonominių tyrimų skyriui, tad faktiškai tuo metu buvau vyriausiasis Lietuvos banko tyrėjas, taip pat ne vienerius metus buvau Lietuvos banko leisto mokslinio žurnalo „Pinigų studijos“ redaktorius, o pastaruosius septynerius metus vadovavau Sisteminės rizikos modeliavimo skyriui.

Esminės mano tyrimų kryptys buvo susijusios su kredito bumo, būsto kainų burbulo formavimosi analize, krizės prognozavimu bei krizės mechanizmo modeliavimu. Nuo praėjusio dešimtmečio vidurio teikiau nuolatinius įspėjimus Lietuvos banko vadovybei dėl netvarios ūkio plėtros, prognozavau Lietuvai gresiančią krizę, vėliau ją nagrinėjau teoriškai ir empiriškai. Institucijos viduje taip pat ilgai ir įkyriai raginau kolegas atkreipti dėmesį į itin keistus ir įtartinus dalykus, krizės metu vykusius tarbankinėje rinkoje, ir galimas VILIBOR manipuliacijas, dėl kurių visuomenė galėjo patirti šimtais milijonų, jei ne milijardais vertintiną žalą.

2010 m. profesoriaus Kęstučio Glavecko vadovaujama parlamentinė krizės tyrimo komisija rėmėsi gausia mano rengta medžiaga. Tiesa, nors ir buvau kviestas, tačiau 2010 m. gyvai liudyti parlamentinėje komisijoje nesiryžau, nes iš tuometinės Lietuvos banko vadovybės įgaliotų atstovų sulaukiau skambučio su nedviprasmišku raginimu nekrėsti kvailysčių.

Situacija kartojosi 2018-2019 m. Naujas, Stasio Jakeliūno vadovaujamos parlamentinės komisijos krizės tyrimas. Lietuvos banko vadovybė kita, nuolat deklaruojanti skaidrumą ir progresyvumą, bet – deja vu – vėl Lietuvos banko vadovybės atstovų skambučiai su „draugiškais raginimais“ nepraleisti progos patylėti.

Maža to, aukščiausios Lietuvos banko vadovybės nenoras sąžiningai bendradarbiauti su parlamentine krizės tyrimo komisija ir tarnautojų nuteikinėjimas prieš vykdomą parlamentinį tyrimą buvo akivaizdus. Tai patvirtina įvairiausios faktinės aplinkybės.

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas oficialiai pripažino, kad parlamentiniam krizės tyrimui apibūdinti taikė epitetus „marodieriavimas“, „santykiai su lavonais“, „beprasmiškiausias darbas“, „atsakymų gaminimas tuščiomis apsukomis“.

Tuometinį Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininką S.Jakeliūną jis vadino „nemokančiu kurti, todėl besikapstančiu po praeitį“, „plokščios žemės teorijos šalininku“, „melagingų naujienų skleidėju“, jam antrino valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis, tuometinį parlamentinės komisijos pirmininką viešai vadindamas „žaliuoju žmogeliuku“, „naudingu idiotu“ ir pan. Valdybos narys Marius Jurgilas visuotinio tarnautojų susirinkimo metu parlamentinio tyrimo kontekste visų tarnautojų reikalavo „asmeninę nuomonę pasilaikyti sau, <…> ypatingai kalbant į kamerą“.

Inicijavus skundus vidinei Lietuvos banko etikos tarnybai dėl tokių vadovybės pareiškimų ir reikalavimų, galimus valdybos narių etikos ir teisės normų pažeidimus ėmėsi svarstyti… taip, pati Lietuvos banko valdyba. Ir žinoma, nerado jokių pažeidimų, nes daugių daugiausia esą buvo pasikarščiuota, pateikti „kiek emocingi“ vertinimai, o, be to, daugeliu atveju jie esą taikyti ne tarnautojams, o S.Jakeliūnui, ir tai, matyt, „nesiskaito“.

Toliau dar gražiau. 2018 m. pabaigoje parlamentinė tyrimo komisija užklausė Lietuvos banko, ar Lietuvos banke buvo atlikti tyrimai, vertinantys VILIBOR nustatymo metodikos objektyvumą, efektyvumą, šių palūkanų normų drastiško padidėjimo 2008-2009 m. priežastis ir galimas to pasekmes ūkiui.

Faktas, kad tokie tyrimai buvo. Maža to, dalis jų parengti tiesioginiu paties V.Vasiliausko nurodymu, 2012 m. siaučiant tarptautiniam LIBOR manipuliavimo skandalui ir baiminantis žurnalistų klausimų dėl situacijos Lietuvoje. To paties V.Vasiliausko nurodymu suburta ir tarptarnybinė ekspertų darbo grupė, kurios 2012 m. analitinėje pažymoje, suderinus daugelio ekspertų pozicijas, konstatuotos labai rimtos VILIBOR nustatymo ir su šiomis normomis susietų paskolų klientams kainodaros problemos.

Deja, nuslūgus tarptautiniams skandalams ir nurimus žiniasklaidos dėmesiui, ši pažyma vėliau buvo faktiškai „padėta į stalčių“. 2019 m. šios pažymos ir kitų analitinių darbų, prašomų parlamentinės komisijos, Lietuvos banko vadovybė įnirtingai nenorėjo prisiminti. Ekspertiniu lygmeniu visgi išsireikalavus pripažinti VILIBOR problemas ir atspindėti visa tai rengiamame atsakyme Seimo komitetui, aukšti vadovybės atstovai be jokių ekonominių argumentų iš rengiamo rašto projekto pašalino jiems „nepatogius“, klausimų dėl galimo Lietuvos banko vadovybės neveiklumo galinčius sukelti teiginius, o aukščiausioji Lietuvos banko vadovybė patvirtino visas problemas nuneigiantį atsakymą parlamentinei tyrimo komisijai, iš esmės konstatuodama, kad VILIBOR raida 2008-2009 m. buvo viso labo natūrali krizės išdava.

Toks atsakymas iš esmės prieštaravo atskirų ekspertų ir ekpertinių darbo grupių išvadoms, pačios vadovybės anksčiau teiktiems vertinimams, ir apskritai, mano supratimu, vertintinas kaip sąmoningas komisijos klaidinimas dėl itin svarbių krizės aplinkybių. Man siekiant inicijuoti vidinį tyrimą dėl galimo sąmoningo informacijos nuslėpimo nuo parlamentinės komisijos ir esminės teikiamos informacijos iškraipymo, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas vidinio tyrimo nepradėjo, o tai buvo motyvuota „akivaizdžiu galimai padaryto pažeidimo nebuvimu“.

Laimei, teisėsaugos institucijoms viskas neatrodė taip „akivaizdu“ kaip Lietuvos banko vadovybei. 2019 m. balandį informavus teisėsaugos institucijas apie galimus Lietuvos banko vadovybės atliktus pažeidimus dėl sąmoningo nebendradarbiavimo su parlamentinio tyrimo komisija, tarnautojų nuteikinėjimo prieš vykdomą tyrimą, informacijos slėpimo ar galimo sąmoningo iškraipymo, Generalinė prokuratūra neginčijamu ir neatšaukiamu sprendimu suteikė man oficialų pranešėjo statusą bei atitinkamą įstatymo numatytą apsaugą.

Motyvuodama šį sprendimą, Generalinė prokuratūra, be kita ko, teigė: „Atsižvelgiant į tai, kad T.Ramanausko pranešime apie pažeidimą, kuris pateiktas siekiant apsaugoti viešąjį interesą (Pranešėjų apsaugos įstatymo 3 str. 1 d.), yra duomenų apie galimą Lietuvos banko valdybos pirmininko V.Vasiliausko ir kitų Lietuvos banko atsakingų asmenų šiurkštų etikos normų pažeidimą, kuomet yra viešai platinami neigiami atsiliepimai apie Biudžeto ir finansų komiteto paklausimus bei asmenis galimai iš Lietuvos banko pateikusius komitetui informaciją susijusią su krize, taip pat Lietuvos banko atsakingų asmenų iniciatyva LR Seimo Biudžeto ir finansų komitetui nepateikiami turimi duomenys visa apimtimi, susiję su Lietuvos banko atliktu tyrimu, kuomet buvo vertinama VILIBOR nustatymo metodika, ko pasekoje trukdoma objektyviai nustatyti buvusios krizės Lietuvoje padarinių mastą (PA įstatymo 3 str. 2 d. 7 d.), todėl laikytina, kad pranešimą apie pažeidimą pateikęs asmuo ir jo nurodyta informacija apie pažeidimą atitinka Pranešėjų apsaugos įstatyme numatytus reikalavimus ir T.Ramanauskas yra pripažintinas pranešėju“.

Galima nesunkiai numanyti, kad šis pilietiškas veikimas, laikantis moralinių principų ir ginant viešąjį interesą, dramatiškai atsiliepė mano, kaip intravertiško, politika nesidominčio, į techninės pakraipos ekonominius tyrimus besikoncentruojančio ekonomisto karjerai ir reputacijai, kuri iki tol buvo absoliučiai nepriekaištinga (o per šešiolika darbo Lietuvos banke metų sulaukiau daugybės teigiamų įvertinimų, paaukštinimų ir paskatinimų).

Buvau viešai V.Vasiliausko vadintas „kurmiu“, įvairiais būdais Lietuvos banke man bandyta daryti psichologinį spaudimą, pažeidžiant įstatymus buvau atkirstas nuo esminės informacijos, man pavaldiems darbuotojams imta skirti darbus man už akių ir t.t. Lietuvos banko vadovybė, bankų lobistai, žiniasklaida, ekspertai, angažuoti politikai (kurių tarpe ypač matomas buvo M.Majauskas) susijungė į vieną galingą kumštį, talžantį krizės „tirėjus“.

Tiek V.Vasiliauskas, tiek M.Majauskas kone tais pačiais žodžiais viešai gąsdino visuomenę teisiniu požiūriu absurdiškais ir visiškai šališkais vertinimais, kad jei bus įrodyti VILIBOR manipuliavimo faktai, tai nukentėjusiems paskolų gavėjams nuostolius turbūt turės atlyginti indėlininkai. Ar tai panašu į sąžiningą tiesos paiešką?

Taip, šiame kontekste turėjome daug konsultacijų ekonominiais klausimais su tuometiniu parlamentinės komisijos pirmininku S.Jakeliūnu. Nuosekliai teikiau tuos pačius savo vertinimus, apie kuriuos Lietuvos banko kolegos žinojo jau metų metus ir kurie pasiekiami viešai. Visuomet buvo vien tik dalykinis bendravimas ir net minties nebuvo, kad aš kaip nors galėčiau „diriguoti“ rengiant parlamentinio tyrimo išvadas ar rekomendacijas, juolab suvedinėti „asmenines sąskaitas“.

Prieštaringos reputacijos politikas M.Majauskas minėtame straipsnyje skleidžia melagingus teiginius, kuriais tiek siekia diskredituoti parlamentinį tyrimą, tiek šmeižia mane: „dar keisčiau viskas atrodo, kai tas pats darbuotojas, reikalavęs ir negavęs kompensacijos, paliko Lietuvos banką ir dabar išvadose siūlo imtis priemonių atleisti centrinio banko vadovą“.

Keletas akivaizdžių faktų, įrodančių, jog M.Majauskas meluoja:

1) preliminarios parlamentinio tyrimo išvados ir rekomendacijos buvo aptartos 2019 m. birželio 26 d. vykusiame viešame komisijos posėdyje;

2) tuo metu aš nebuvau pasiūlęs Lietuvos banko vadovybei nutraukti darbo sutarties nei šalių susitarimu, nei savo iniciatyva, todėl kaltinimas, kad kažkas galėjo kerštauti dėl „negautų kompensacijų“, yra nelogiškas;

3) protestuodamas prieš nesąžiningą Lietuvos banko vadovybės elgesį krizės tyrimo kontekste ir daugybinius pažeidimus mano atžvilgiu, tarnybą Lietuvos banke nutraukiau savo iniciatyva gerokai vėliau – 2019 m. liepos 19 d.;

4) aš niekada, jokiose ekspertinėse diskusijose, teikdamas vertinimus žodžiu ar raštu (bendraudamas su S.Jakeliūnu ar bet kuo kitu) nesiūliau imtis priemonių atleisti centrinio banko vadovą. Minėtus M.Majausko pareiškimus vertinu kaip šmeižtą, mano dalykinės reputacijos menkinimą bei bandymus diskredituoti parlamentinės kontrolės institutą, ir dėl to oficialiai kreipsiuosi į teisėsaugos institucijas.

Tomas Ramanauskas yra europarlamentaro Stasio Jakeliūno patarėjas. Tai yra asmeninė autoriaus nuomonė, už kurios turinį redakcija neatsako.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min