Sekite 15min Google
Tokia realybė gali būti pažįstama ne vienam kurjeriui ar pavežėjui. Skaitmeninės platformos suteikė žmonėms daugiau galimybių dirbti lanksčiai, tačiau kartu iškėlė klausimą, į kurį darbo teisė nebegali numoti ranka: jeigu platforma nustato darbo taisykles, kontroliuoja žmogaus veiklą ir daro įtaką jo pajamoms, kodėl ji neturėtų prisiimti ir atitinkamos atsakomybės?
Būtent apie tai yra Seime pateikti Europos Sąjungos platformų direktyvą įgyvendinantys įstatymų pakeitimai. Jais siekiame aiškiau atskirti tikrai savarankišką veiklą nuo darbo santykių ir užtikrinti, kad technologijos nepaverstų darbuotojo žmogumi be teisių.
Esminis klausimas – ar žmogus iš tiesų gali pats susitarti dėl paslaugos kainos, laisvai priimti arba atmesti užsakymą be neigiamų pasekmių ir prieš pradėdamas darbą sužinoti svarbiausias jo sąlygas: įkainį, konkretų adresą, vietą ar atstumą.
Kai tavo darbo sąlygas nustato algoritmas
Skaitmeninės platformos keičia darbo rinką. Kurjeriai, pavežėjai ir įvairių paslaugų teikėjai vis dažniau dirba pagal algoritmų nustatytas taisykles. Tačiau algoritmas gali ne tik paskirstyti užsakymus – jis gali vertinti darbuotoją, stebėti jo veiklą, nustatyti atlygį ar net automatiškai priimti sprendimą, nuo kurio priklauso žmogaus pajamos.
Todėl pagrindinis siūlomų įstatymų pakeitimų tikslas yra užtikrinti ES platformų direktyvos perkėlimą į Lietuvos teisę ir sudaryti palankesnes sąlygas teisingai nustatyti platformose dirbančių asmenų užimtumo statusą.
Tačiau ne mažiau svarbu skatinti algoritminio valdymo skaidrumą, sąžiningumą, žmogaus atliekamą priežiūrą, saugą ir atskaitomybę. Žmogus turi žinoti, kaip priimami sprendimai, darantys įtaką jo darbui, ir turėti galimybę tuos sprendimus ginčyti.
Tai aktualu ne keliems tūkstančiams kurjerių, o gerokai platesnei darbo rinkos daliai.
Vilniaus universiteto pateiktais duomenimis, Europos Sąjungoje platformose dirbančių žmonių skaičius vertinamas maždaug 43 milijonais. Lietuvoje vien 2024 metais skaitmeninėse platformose dirbo apie 141 tūkst. žmonių – daugiau nei dešimtadalis šalies darbo jėgos.
Lietuvoje veikia apie 140 įvairių platformų – nuo pavežėjimo ir maisto pristatymo iki automobilių remonto, kirpimo ar dizaino paslaugų.
Vien pavežėjimo ir kurjerių paslaugų srityje 2024 metais pagal individualią veiklą dirbo apie 33 tūkst. žmonių. Apie 85 proc. jų nurodė, kad tai pagrindinė jų veikla.
Žinoma, vien tai, kad žmogus didžiąją dalį pajamų gauna iš platforminio darbo, dar nereiškia, jog jis būtinai yra darbuotojas. Tačiau tokie duomenys verčia atidžiau vertinti, kiek savarankiškumo šiuose santykiuose iš tiesų yra.
Jeigu žmogus negali nustatyti savo paslaugos kainos, nežino, kur turės važiuoti, kol nepriima užsakymo, o atsisakęs darbo rizikuoja prarasti galimybę gauti kitus užsakymus, kyla pagrįstas klausimas, ar tai iš tiesų savarankiška veikla.
Trys kriterijai, dėl kurių laukia esminė diskusija
Siūlomu reguliavimu siekiama aiškiau apibrėžti požymius, pagal kuriuos būtų vertinama, ar platformoje dirbantis asmuo iš tiesų yra savarankiškas paslaugų teikėjas, ar jo veikla turi darbo santykių požymių.
Pirmiausia svarbu, ar žmogus gali laisvai pasirinkti, ar teikti paslaugas, kada jas teikti ir kiek užduočių atlikti.
Antra, ar jis gali savarankiškai teikti tokias pačias arba panašias paslaugas kitiems užsakovams, nepriklausomai nuo konkrečios platformos.
Trečia, ar jis gali susitarti dėl paslaugos kainos arba priimti ir atmesti siūlomą įkainį be neigiamų pasekmių, taip pat prieš pradėdamas teikti paslaugą susipažinti su esminėmis jos sąlygomis – įkainiu, konkrečiu adresu, vieta ar atstumu.
Turėsime nuodugniai išsiaiškinti, ar skaitmeninė platforma yra civilinių santykių subjektas, kuris tam tikromis aplinkybėmis gali būti pripažintas darbdaviu, ar tik skelbimų lenta, kurioje picos pirkėjas suranda restoraną ir užsako kurjerio paslaugą, o pati platforma už nieką neatsako.
Manau, kad šis skirtumas yra esminis.
Jeigu platforma tik padeda klientui susirasti savarankišką paslaugos teikėją, tai vienokie santykiai. Tačiau jeigu ji nustato darbo sąlygas, kontroliuoja paslaugos teikimą, vertina žmogaus veiklą ir gali riboti jo galimybę užsidirbti, negalime apsimesti, kad platforma tėra neutrali technologinė tarpininkė.
Europa jau sprendžia tą pačią problemą
Lietuva nėra pirmoji valstybė, kurioje kyla klausimas, ar platformose dirbantys žmonės iš tiesų yra savarankiški.
Ispanijoje dar 2021 metais priimtas vadinamasis Kurjerių įstatymas (Rider Law). Juo įtvirtinta darbo santykių prezumpcija prekių pristatymo kurjeriams, kai jų darbą organizuoja ir kontroliuoja skaitmeninės platformos, įskaitant algoritminio valdymo priemones.
Ispanija taip pat sustiprino darbuotojų atstovų teisę gauti informaciją apie algoritmus, kurie turi įtakos darbo sąlygoms, užimtumui ir darbuotojų vertinimui.
Prancūzijoje dar 2020 metais Kasacinis teismas vienoje „Uber“ vairuotojo byloje pripažino darbo santykių požymius. Teismas vertino ne tai, kaip žmogus pavadintas sutartyje, o faktines aplinkybes: ar jis galėjo nustatyti tarifus, ar žinojo kelionės tikslą prieš priimdamas užsakymą ir kokias kontrolės priemones taikė platforma.
Ši tarptautinė patirtis svarbi ir mums. Ji rodo, kad vien formalaus „partnerio“ statuso nepakanka. Reikia vertinti, kas iš tikrųjų priima sprendimus ir kontroliuoja darbą.
Kartu turime išlaikyti pusiausvyrą – apsaugoti žmones, kurių darbas faktiškai organizuojamas kaip darbo santykiai, tačiau nesukurti nepagrįstų kliūčių tiems, kurie iš tiesų nori ir gali dirbti savarankiškai.
Žmogus turi turėti teisę ginčyti algoritmo sprendimą.
Dar vienas labai svarbus šių pakeitimų aspektas – algoritminio valdymo skaidrumas.
Jeigu nuo algoritmo priklauso, kokius užsakymus žmogus gauna, kaip vertinamas jo darbas ar kodėl apribojama jo prieiga prie platformos, jis turi turėti galimybę suprasti tokio sprendimo priežastis.
Ne mažiau svarbu, kad reikšmingus automatizuotus sprendimus būtų galima peržiūrėti dalyvaujant žmogui, o ne palikti darbuotoją vieną prieš sistemą, kurios veikimo principų jis nežino.
Dvejus metus vykęs pasirengimas perkelti platformų direktyvą jau paskatino tokių platformų kaip „Bolt“ ir „Wolt“ veiklos taisyklių pokyčius. Atsirado daugiau tvarkos. Tačiau vien savanoriškų platformų sprendimų nepakanka – pagrindinės garantijos turi būti aiškiai įtvirtintos teisėje.
Technologijos turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai.
Skaitmeninės platformos suteikia naujų galimybių dirbti, užsidirbti ir lanksčiau organizuoti savo laiką. Šių galimybių neturime paneigti.
Tačiau technologinė pažanga negali tapti pasiteisinimu silpninti darbuotojų teises ar atsisakyti atsakomybės už jų darbo sąlygas.
Jeigu algoritmas faktiškai atlieka vadovo funkcijas, turi būti aišku, kas atsako už jo sprendimus. Jeigu žmogaus pajamos priklauso nuo automatizuoto vertinimo, jis turi teisę žinoti, kaip tas vertinimas atliekamas. Jeigu platforma kontroliuoja darbą, tokia kontrolė turi būti vertinama ir pagal darbo teisės principus.
Technologijos turi padėti organizuoti darbą, o ne paversti žmogų nuolat stebimu algoritmų objektu. Darbo teisė turi žengti koja kojon su technologine pažanga ir užtikrinti, kad jos centre išliktų žmogus.
