Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tomas Tomilinas: Referendumas: ar Žemė yra prekė?

Šaltinis: 15min
0
A A

Tomas Tomilinas Birželio referendumas dėl Konstitucijos pataisų tarsi sugrąžino Lietuvą į laikus, kai vyko labai svarbios, turiningos diskusijos apie stojimo į ES naudą ir pavojus, globalizaciją ir laisvą rinką, importo įtaką vietos gamybai, žemės pardavimą, suverenitetą ir kitus stojimo sutarties aspektus. Grįžti prie fundamentalių klausimų – labai pozityvu. Pagaliau panašėjame į tikrąją Vakarų visuomenę, kurioje ginčijamasi – kur yra laisvos rinkos riba, koks turi būti valstybės vaidmuo ekonomikoje.

Labai jau užsitęsė įstojus į ES prasidėjusi elito euforija ir svaigi laisvos rinkos „pergalės” šventė. Jau seniai laikas prablaivėti.

Dar keleri metai – ir už minimumą mėnesį egzistuojančiam žmogui Europa taps keiksmažodžiu. Šimtai tūkstančių žmonių nejaučia įstojimo į ES euforijos, kai dešimtmetį stebi masiškai emigruojančias artimųjų ir draugų šeimas, dėl beprotiškos konkurencijos bankrutuojantį kaimynų verslą, kai ateina privataus tiekėjo šilumos sąskaita, o nuo bado ir šalčio žiemą mieste išgelbėja tik močiutės kaime užaugintos bulvės bei dėvėtų rūbų parduotuvės.

Pagal tarptautinių organizacijų tyrimus nuolatinį maisto nepriteklių Lietuvoje jaučia daugiau žmonių, nei gyvena Kaune. Išorinis dangoraižių ir turistinių gatvių spindesys Vilniuje maskuoja labiausiai emigruojančią ir besižudančią skurdo šalį.

Dar keleri metai – ir už minimumą mėnesį egzistuojančiam žmogui Europa taps keiksmažodžiu.

Žurnalistas ir ūkininkas Pranciškus Šliužas, surinkęs 300 tūkstančių parašų ir privertęs grįžti prie esminių diskusijų, tarsi atkeršijo valdžiai už gėdingą alaus ir miltelių referendumą 2003 metais.

Suklastota „Europa“

Narystė ES Lietuvai, be abejo, buvo ir yra svarbus civilizacinis šuolis, istorinė būtinybė ir geopolitinio saugumo pagrindas. Tačiau Lietuvos politikų protus daug metų valdantis Laisvosios rinkos institutas ir panašios lobistų kontoros labai norėtų, kad viskas, kas atitinka jų kraštutines utopines idėjas, atrodytų „europietiška“.

Jie beveik įtikino Lietuvą, kad taip ir yra. Visose partijose esančių „laisvarinkininkų“ pastangomis žodis „Europa“ ir net žodis „demokratija“ Lietuvoje tapo nevaržomos rinkos, privatizacijos, kraštutinio individualizmo, valstybės griovimo, o dabar ir krizės sinonimais.

Nenuostabu, kad visuomenėje kyla natūralus euroskeptiškumas. Tokios „Europos“ ir tokios „demokratijos“, kokią mums bruka šiandieninė idėjiškai suvienodėjusi lietuviška partijų ir žiniasklaidos grietinėlė, nereikia beveik niekam nei Lietuvoje, nei visame pasaulyje. Tai nieko bendro neturi su demokratijos ir Europos projektu.

Taigi iš tiesų reikalinga kritika ne tiek Europai, kiek jos suklastotam įvaizdžiui Lietuvoje. Šis įvaizdis Europos idėją vis labiau diskredituoja.

Globali laisva rinka – fikcija

Referendumas dėl Konstitucijos pataisų – tai pirmasis bandymas po 2003 metų atgaivinti sveiką pilietinę diskusiją: ką laimime ir pralaimime vis labiau naikindami valstybės reguliavimą, vis daugiau galios atiduodami nepasotinamam globaliam kapitalui. Tai daroma esą dėl laisvosios rinkos, kuri pati viską sureguliuosianti.

Atsisakius reguliavimo, laisvoji rinka nesusikuria – susikuria kelių ar vieno milžino dominavimas, o pralaimi dauguma.

Bet globali laisvoji rinka yra fikcija, ji nėra nei laisva, nei rinka. Tuo įsitikinti galima atvertus vadovėlinį laisvosios rinkos apibrėžimą. Tikrai negali laisva rinka pavadinti situacijos, kai, pvz., vienai amerikiečių kompanijai priklauso daugiau nei 70 proc. pasaulio GMO sėklų. Atsisakius reguliavimo, laisvoji rinka nesusikuria – susikuria kelių ar vieno milžino dominavimas, o pralaimi dauguma.

Tą patį matome privatizuotame „laisvame“ Lietuvos šilumos ūkyje, kur laisva rinka taip ir nesusikūrė, o valstybė abejingai stebi, kaip monopolijos sėkmingai sunkia iš žmonių pinigus.

Prekybos barjerus naikinanti rinkos globalizacija buvo pašaukta nešti laisvę ir demokratiją pasaulio šalims, bet praktikoje ėmė vis labiau atrišti rankas stambiausiems žaidėjams. Išsisukę nuo demokratinės žmonių kontrolės, jie niokioja ir alina Žemės resursus, naikina ekosistemas, stumia nuo žemės milijonus darnoje su gamta gyvenančių žemdirbių, iškerta miškus, o mums pateikia gražiai supakuotas Indijos ir Kinijos vaikų prakaitu pagamintas prekes.

Kova dėl Lietuvos Žemės prasidėjo JAV

Kai Lietuva stojo į ES ir domėjosi tik pačiu stojimu, šviesiausi pasaulio protai ir širdys pradėjo žūtbūtinę kovą prieš tokią globalizaciją ir už tikrai laisvą rinką, laisvą nuo korporacijų diktato ir beprasmiško vartojimo prievartos.

Pradžia laikomi kruvini protestai 1999 m. Sietle (JAV) prieš Pasaulo prekybos susitarimus, atrišančius rankas pasaulio išteklių supirkinėjimui, finansinės galios koncentracijai, vandens, naudingų iškasenų privatizacijai, darbininkų ir ūkininkų pavergimui, bioįvairovės naikinimui, gyvybės suprekinimui.

Jei nebūtų tų drąsių amerikiečių Sietle, šiandien mes jau tikriausiai nediskutuotume Europoje, ar GMO pasėliai gali būti ribojami ir šoktume pagal korporacijų dūdelę. Laimei, dalį tada numatytų susitarimų pavyko sustabdyti.

Per dešimtmetį pasaulyje susiformavo judėjimai, kurie nenori matyti pasaulio kaip vieno didelio prekybos centro, kur prekės ir paslaugos gaminamos aukščiausiais socialiniais ir ekologiniais kaštais (išnaudojant darbuotojus ir žemės resursus), o rinkai tiekiamos kuo pigiau.

Viso pasaulio arčiausiai gamtos gyvenančius kaimo žmones jungiančiai organizacijai „Valstiečių kelias“ (La Via Campesina), kuri gina ūkininkų teisę valdyti savo žemę, priklauso daugiau nei du šimtai milijonų šeimų.

Politika, kuri paverčia nuosavybe ir preke vandenį, ląsteles, genus, gyvūnus, augalus, dirbamą žemę, pagaliau sulaukė rimto pasipriešinimo. Lėto maisto (slow food) judėjimas, kilęs Italijoje, maisto suvereniteto (food sovereignity) idėja, užvaldžiusi garsiausių filosofų protus, žemės demokratijos koncepcija – visa tai sulaukė milijonų žmonių palaikymo.

Viso pasaulio arčiausiai gamtos gyvenančius kaimo žmones jungiančiai organizacijai „Valstiečių kelias“ (La Via Campesina), kuri gina ūkininkų teisę valdyti savo žemę, priklauso daugiau nei du šimtai milijonų šeimų. Tai viena didžiausių planetos nevyriausybinių organizacijų, metanti iššūkį žemės grobstymo (land grabbing) politikai, neapykantos ir konkurencijos kultūrai, pabrėžianti kooperacijos ir solidarumo galią.

Referendumas kaip artėjimas prie Vakarų visuomenės

Jei matysime mūsų laukiantį referedumą dėl žemės būtent tokiame kontekste – praturtinsime save ir savo šalį. Turime suvokti, kad tai nėra kelių vietinių „lunatikų“ iniciatyva priešinantis esą labai pažangiai ir visažinei valdančiajai viršūnėlei.

Veikiau atvirkščiai – pažangiausios pasaulinės ir europinės ekologinės, demokratinės, pasaulėžiūrinės idėjos pagaliau ateina ir į mūsų namus, kad suabejotume, ar tikrai mus valdanti „nupirk-parduok“ dogma yra vienintelė teisinga.

Jei užstrigsime ties klausimu, ar Europos Sąjunga nesupyks dėl to referendumo – taip ir liksime nesupratę, kas yra Europa, kas yra demokratija ir net tikroji laisva rinka. Referendumo formuluolė pateikia fundamentalų klausimą, ar žemė (ir Žemė) yra globali prekė. Tai visos diskusijos esmė. Ir priklausomai nuo žmonių valios – Lietuvos politikos svarstyklės judės atitinkama linkme, kiek žmonių beateitų į referendumą.

Pirmasis šiame tūkstantmetyje Lietuvos žmonių pastangomis, po visų pažeminimų ir niekinimų iš neoliberalaus elito vis dėlto iškovotas Tautos balsavimas įmeta Lietuvą į patį globalios politinės diskusijos sūkurį ir taip... artina mūsų šalį prie Vakarų ir tolina nuo eurazinio mąstymo „aš – viršininkas, tu – kvailys“.

Lietuva neliktų viena

Jei žmonės pasisakytų prieš įsipareigojimą parduoti žemę ES rinkoje, atsistosime greta kitų Rytų Europos valstybių, kurios kelia tą patį klausimą. Rumunijoje ir Vengrijoje keičiami įstatymai, Lenkijoje rengiamas analogiškas referendumas. Tikėtina, kad lenkai spręs referendume, ar įpareigoti Vyriausybę derėtis dėl žemės politikos reformos ES mastu.

Tai normalus europietiškas procesas. Rytų Europa tampa Vakarų dalimi. Ji pribrendo savarankiškai kelti sau svarbius politinius klausimus Briuselio arenoje. Anksčiau mes to nedrįsdavome daryti, nes nesijautėme lygiaverčiai. Mūsų elitas priprato prie mūsų „nelygiaverčio“ statuso Europoje, bet jis atsiliko nuo tikrovės, kuri jau pasikeitė.

Tarptautinės teisės požiūriu mano laisvė pirkti žemę kitoje valstybėje nėra fundamentali žmogaus teisė ir todėl Europa išliks tokia pat demokratiška ir gerbianti žmogaus teises, net jei pasikeis žemės pardavimo užsieniečiams tvarkos valstybių viduje.

Jei tautos referendume būtų priimtos iniciatyvos siūlomos Konstitucijos pataisos, Lietuva privalėtų inicijuoti derybas dėl stojimo sutarties peržiūros.

Be jokios abejonės, jei tautos referendume būtų priimtos iniciatyvos siūlomos Konstitucijos pataisos, Lietuva privalėtų inicijuoti derybas dėl stojimo sutarties peržiūros.

Tačiau tokios derybos yra normalus reiškinys, aiškiai numatytas pačioje Sutartyje dėl Europos sąjungos veikimo (LT 2012 10 26 Europos Sąjungos oficialusis leidinys C 326/41). Žemės nuosavybės klausimas yra aptariamas III sutarties dalyje, todėl keičiant šios sutarties nuostatas taikoma supaprastinta sutarties keitimo procedūra, kuriai net nereikalingas atskiras visų Europos sąjungos šalių narių parlamentų ratifikavimas.

Uždrausti negalima parduoti – kablelio dilema

Augant pasaulio gyventojų skaičiui tokiais tempais kaip dabar – tik laiko klausimas, kada labiau nuo žemės ūkio priklausomos šalys įrodys likusiam pasauliui, kad dirbamos žemės kontrolė yra bet kurios šalies, tautos išlikimo ir savarankiškumo garantija.

Tiesiog juokinga stebėti, kai pasenusi ir pavojinga atominė enegetika laikoma energetinės nepriklausomybės garantija, o žemės kontrolė – ne. Šiandien mūsų smulkūs ir stambūs ūkininkai didžiąja dalimi nuomojasi žemę, tuo tarpu Vakaruose dominuojanti forma – nuosavybė. Šimtais procentų išaugo globalaus investicinio kapitalo domėjimasis Rytų Europos derlinga žeme.

Tai ar protinga tikėti liberalų kalbomis, kad visiškai atvėrus žemės rinką viskas bus tiesiog gerai. Tarsi per 24 nepriklausomybės metus nebuvo pavyzdžių, kai rinka nesuveikė, o pigus importas, konkurencija ar privatizacija nesugriautų vietos bendruomenės, ūkio šakos, svarbios įmonės gyvenimo.

Juk dirbama žemė – tai ne šiaip sau prekė ar svarbi įmonė. Lygiai taip pat, kaip aukštasis mokslas, sveikata. Liberalai norėtų suprekinti viską. Jų nepakeisi. Bet Pranciškus Šliužas mums priminė, kad dirbama žemė – tai daugiau nei prekė.

Ypač šiuolaikiniame pasaulyje, kur kai kurios didžiulius plotus valdančios globalios korporacijos jau seniai pranoko valstybių finansinius pajėgumus. Jokia demokratiškai renkama valdžia jų nekontroliuoja, todėl jos, kontroliuodamos žemę, pradeda kontroliuoti mus, mūsų pasirinkimus ir pomėgius, mūsų laiką, mūsų skonius ir nuomones.

Tomas Tomilinas yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko pavaduotojas

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min