Per tris dienas didžiosiose Klaipėdos salėse ir auditorijose buvo galima išgirsti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių istorikų fundamentalius pranešimus, o mėgstantieji greitą apsišaudymą paradoksaliais intelekto blyksniais ar giliai savyje išgimdytomis mintimis galėjo įsitraukti į įvairiausias diskusijas, pradedant „Istorija ir tapatumu“, baigiant itin gundančia tema „Ką užmiršti ir ką prisiminti iš Lietuvos tūkstantmečio istorijos?“
Ir kaip tik tomis dienomis, mėgindama „aprėpti neaprėpiama“ – dalyvauti tuo pačiu metu, tik skirtingose vietose vykstančiuose sekcijų posėdžiuose ir nepamiršti tiesioginių pareigų darbo vietoje, – ėmiau apmaudauti, kad praėjo tie laikai, kai visuomenės informavimo priemonės laikydavo jei ne garbe, tai nors pareiga užfiksuoti tai, kas jaudina ir skatina veržtis į aukštumas bei gilumas ne tik mokslo pasaulį, bet dar suvirpina ir ne specialistų širdis. Šia proga prisiminiau ir dviejų intelektualų pokalbį „Lietuvos žiniose„ apie Lietuvos radiją ir televiziją (LRT), jos misiją, ypač tą misijos kryptį, kuri LRT nuostatose pavadinta „šviečiamąja“.
Man ši kryptis visada atrodė ypač svarbi, o vis labiau įsigalinti tendencija panaudoti TV vien informaciniams ir pramoginiams tikslams, papipirinant programą įkyria reklama, primindavo Marko Twaino „Princo ir elgetos“ veikėją elgetą, kuris, netyčia patekęs į rūmus ir užėmęs princo vietą, elgėsi kaip elgeta – karališkuoju antspaudu... lukšteno riešutus.
Nejaugi dėl to, kad tam tikra dalis jaunesnės kartos patikėjo, jog piniginės storis svarbesnis už intelekto svorį, visa visuomenė turėtų šokti pagal pinigo vergų dūdelę?
Taip ir TV, kuri nenori pasinaudoti visomis savo galimybėmis ir tik linksmina žiūrovą, vengdama jį šviesti, prusinti, pažindinti su svarbiausiais praeities ir dabarties mokslo bei meno laimėjimais tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, nepakyla aukščiau elgetos, besidominčio tik maistu ir pramogomis. Tiesa, pelno besivaikantys prodiuseriai gąsdina įvairių, pirmiausia – komercinių, TV vadovus ir žurnalistus, kad mūsų vartotojiškos visuomenės suprimityvėjęs ar nuo alaus plempimo atbukęs žiūrovas jau nebepajėgs sėdėti prie TV ekrano, jei jam pateikiamos problemos bus rimtesnės nei užkanda prie alaus.
Negali tuo visiškai nepatikėti, ypač kai tiek metų tie patys „gąsdintojai“ darė viską, kad atbukintų žiūrovų skonį. Bet, nors ir kaip jie stengėsi, dar ir šiandien ne visi lietuviai tapatinasi tik su alumi ir krepšiniu. Dar tebekrebžda savo kabinetuose istorijos barų artojai ir istorinės atminties sergėtojai, dar ne tik nacionaliniai poetai, bet ir kuklūs provincijos patriotai tebesisieloja dėl lietuvių kalbos bei etninės kultūros likimo ir nemiega naktimis, mėgindami suvokti, kodėl šiandien lietuviai tokie abejingi savo valstybei ir visaip vengia bet kokių pilietinio aktyvumo reikalaujančių pastangų.
Nejaugi dėl to, kad tam tikra dalis jaunesnės kartos patikėjo, jog piniginės storis svarbesnis už intelekto svorį, visa visuomenė turėtų šokti pagal pinigo vergų dūdelę?
O gal tokia situacija – pasekmė nesveikai, iškreiptai suprastos individo laisvės ir teisės rinktis? Bet jei iš kultūros sferų nusileistume į žemiškesnius plotus, pamatytume, jog ten individo laisvės nevengiama ir apriboti.
Pavyzdžiui, dėl to, kad ne visi vairuotojai mėgsta laikytis eismo taisyklių ir važinėja, kur individualios akys veda ar išgertas alkoholis stumia, mes kartu su įstatymų leidėjais nenumojame ranka į eismo taisykles. Neatsisakoma ir nuostatos visus vairuotojus priversti jų laikytis. O juk kelių policija galėtų elgtis taip, kaip elgiasi su kultūra kai kurie žmogaus individualybės sergėtojai ir komercinių TV savininkai: leistų kelių „ereliams“ važinėti, kaip patinka, tik už suteiktą laisvę pažeidinėti taisykles nuluptų iš jų tam tikrą mokestį, kuris būtų skiriamas „erelių“ aukoms gydyti ar... laidoti.
Bet iki tokio marazmo dar nepriėjome. Kodėl? Ogi todėl, kad sveiką kūną branginame labiau negu sveiką sielą.
Būtent kūno poreikiams tenkinti tiek daug TV – ne tik komercinių, bet ir nacionalinės TV – laidų skiriama sportui ir lėkštiems koncertiniams šou, o štai pamaloninti sielą, palavinti protą, parodyti ir papasakoti apie šalyje vykstančius mokslininkų suvažiavimus, simpoziumus, supažindinti su įdomiausiomis problemomis, išradimais, koncepcijomis bei jų autoriais, trumpiau tariant, ne tik rodyti, bet ir šviesti žiūrovą – nė už ką! Atseit Baukutės, Valinsko, Pakso ar Šustausko rinkėjams tai gali būti neįdomu ir nesuprantama.
„Bet, o, tačiau“: argi tokių rinkėjų išrinktų politikų – Seimo narių, ministrų – kuriamoje (teisingiau – niokojamoje) Lietuvoje mums gyventi įdomu, miela, jauku?
Jei ir įdomu, tai nebent tiems, kurie iš mūsų ir mūsų vaikų, vaikaičių debilizavimo programų kraunasi pinigėlius, o susikrovę – perkasi nuosavybę „protingesnėse“ šalyse, ir savo atžalas irgi stengiasi prusinti tuose universitetuose, kurie nepasiekiami daugumai normaliai mąstančių ir jautriai patrioto misiją suvokiančių lietuvių.
