Šiaip ne taip pridaviau visus dokumentus konkursui su įvairiais patikslinimais. Ypač keista pasirodė laisvos formos deklaracija – lyg skirta stabdyti visą dokumentų priėmimą vien dėl kažkokios formos, kuri šiaip galėtų vienu ar dviem sakiniais būti integruota į elektroninę anketą ir padėjus varnelę būtų patvirtinta, tačiau reikėjo ją atspausdinti ant lapo, pasirašyti ir nuskenuoti bei prisegti elektroniniuose valdžios vartuose. Pridavęs tą paskutinę formą gavau patvirtinimą ir pakvietimą pokalbiui nuotoliniu būdu.
Jis vyko 14 val. Lietuvos laiku praėjusį pirmadienį, balandžio 6-ąją. Tai buvo pokalbis su tokiais gan labai paprastais klausimais iš komisijos, kurią sudarė 4 jauno amžiaus vyrai ir viena jauna moteris.
Kai visi prisistatė, pamaniau, kad nei vienas neturi nieko bendro su uostu ir laivų pramone, na, galbūt vienas, kuris tarsi uosto valdybos narys. Tačiau ta valdyba juk pati nedirba uoste, tad pamaniau, kaip jie gali užduoti klausimus apie uostą, jei jie ne iš uosto pramonės.
Klausimai buvo apie tai, kaip tobulinčiau uosto veiklą, gerinčiau finansinius rodiklius. Po to – kaip aš apibūdinčiau save kaip vadovą, kodėl norėčiau dirbti Klaipėdoje, palikęs JAV, kaip vesčiau derybas ir pokalbius su vietos gyventojais bei savivaldybe.
Kitą dieną gavau žinutę, kad net nesurinkau 6 balų ir mano anketa atmesta.
Paskaitęs straipsnį apie laimėtojo patirtį, amžių ir politinę pakraipą iš karto supratau, kad kova buvo visiškai nelygioje vietoje.
Suprasčiau, kad būtų išrinkę energingą, užsienyje besistažavusį, nepriklausantį jokiai partijai ar įtakingai šeimai jauną kandidatą. Tada nusiimčiau kepurę ir paspausčiau ranką! O kas įvyko? Valstiečių partijos kandidatas, neabejotinai, paremtas partijos. O dėl reikšmingos patirties uosto vadyboje, darbo stažo užsienyje, puikių anglų kalbos žinių bei derybinių sugebėjimų…
Manau, kad nebūtina jau nei uosto ar tautos naudai turėti tvirtai pasikausčiusį globalinėje arenoje vadovą. O kur ta energija vadovauti vieninteliam šalies uostui, kuris turi siekti pasaulio prekybos srautų, įsitraukti į globalius projektus, ieškoti pasaulinių finansinių ištekliu, plėtros ir naudos? Tad Lietuvos vadovų, ypač šiuo atveju, uosto vadovo įvaizdis pasaulinėje arenoje susidaro labai menkas. Ar tokiu būdu mes norime būti pirmaujantis uostas Baltijos regione? Turbūt į šį klausimą atsakys mūsų anūkai.
