Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 14d. 10:31

V.Vikutauskas: lažinuosi iš litro dezinfekcinio – dabartinių veidų kitoje kadencijoje nepamatysime

Vikas Vikutauskas
Asmeninio albumo nuotr. / Vikas Vikutauskas

Pamenu, prieš metus visi labai laukė rinkimų. Visi jau buvo pavargę nuo ribojimų, kasdien matomų bauginančių antraščių, naujų atvejų skaičių, Verygos veido naujienportaliuose ir daugeliui atrodė, kad po rinkimų viskas pasikeis.

Kaip tik jau buvome visi vasarą paploję medikams, jau buvom pasėdėję baruose bei kavinėse ir pirmasis karantinas jau buvo pasibaigęs. Mums kalbėjo, kad „įveikėme“, „kartu susitvarkėme“, „korona pasitraukė“ ir panašius niekus vien tam, kad dėkingi ateitume prie balsadėžių ir dar kartelį prabalsuotume už tuos pačius, kurie taip „tvarkingai susitvarkė“. Nors tuo metu jau atvejų skaičius kilo kiekvieną dieną ir medikai dėliojo niūrias prognozes.

Pirma buvo dešimtys, po to šimtai per dieną, kol galų gale pasiekėme tūkstančius ir antraštės tada dar niūresnės pasidarė. Tačiau tuo metu jau buvo išrinktas naujas Seimas ir tai daugelį už tuos naujus veidus balsavusių labai optimistiškai nuteikė. „Va Šimonytė ateis, tai viskas dabar kitaip bus“, „svarbu nėra dabar ten to Verygos“ – džiaugėsi bičiuliai rinkimų rezultatais.

Atrodė, jau tuoj tuoj mes nusipurtysime nuo batų tuos pridžiūvusius kolūkinio purvo gabalus ir pradėsime gyventi jau kaip tikroje Vakarų ar Šiaurės, o ne Rytų Europoje. Tuoj Šimonytė susitvarkys su Covidu, dings baudžiamoji ir sugrįš administracinė atsakomybė už marihuanos rūkymą, nesodins paauglių į kalėjimus, įteisins partnerystes, panaikins alkoholio ribojimus, pradės su mumis visais kalbėtis kaip su sau lygiais, baigsis skandalai su keliukais bei įtartinomis moterimis, ir viskas bus taip, kaip ir turėtų būti.

„Va Šimonytė ateis, tai viskas dabar kitaip bus“, „svarbu nėra dabar ten to Verygos“ – džiaugėsi bičiuliai rinkimų rezultatais

Tik visi kažkaip tą „kaip turėtų būti“ labai skirtingai įsivaizdavo, lūkesčiai visų tuo metu buvo labai dideli. Visi tikėjosi paramos verslui, daugiau laisvių ir galimybių.

Dabar jau praėjo keletas mėnesių ir ore tvyro nusivylimas, nes esame lygiai ten pat, kur pradėjome. Niekas, neskaitant šiaip ne taip slenkančios vakcinacijos, nejuda į priekį. Vėl tų atvejų tūkstančiai per dieną, niekas nežino, kada viskas baigsis ir niekas neturi aiškus plano, ką reikėtų daryti, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų.

Niekas nežino ne tik kada visa tai baigsis – niekas nežino, kada leis baigiantiems išdvėsti barams bei kavinėms išsinešti po kelis stalus ir kėdes į lauką. Sėdi visi įsitempę ir laukia naujienų, kurios kažkaip smarkiai vėluoja.

Niekas nežino, kada atidarys visas parduotuves, o ne maisto prekių ir tas, kurios turi atskirus įėjimus. „Ai na kažkada, kai vėl nukris atvejų skaičius“ – o kada jis nukris? Niekas nežino, nes net ir dabar, jau daugiau nei metams praėjus nuo pirmo karantino įvedimo, NVSC vos spėja skaičiuoti atvejus ir vis dar nesugeba atsekti kontaktų.

Dabar jau praėjo keletas mėnesių ir ore tvyro nusivylimas, nes esame lygiai ten pat, kur pradėjome

Ir kas juokingai liūdna, tai kad šneka šiais klausimais kas ką nori. Vieną dieną kažkuri patarėja pasako „jau kitą savaitę atidarysim visas parduotuves!“. Prekybininkai nudžiunga ir jau pradeda valytis nuo lentynų dulkes. Kitą savaitę atvejų skaičius šokteli ir tada jau Šimonytė sako, kad niekas nieko kol kas neatidarys. Kada atidarys? Na tada, kai vėl atvejų skaičius nukris. Kažkada.

Tai viskas daroma „atidarom – padaugėja, tada uždarom. O tada, kai būnam uždarę, tai sumažėja ir tada vėl galime atidaryti iki to momento, kol vėl nepadaugės“ principu. Toks spėliojimų, klaidų bei bandymų maratonas, kuris nepasibaigs tol, kol „mes visi nepasiskiepysime“.

Vakcinacija kol kas, atrodytų, yra vienintelis realus būdas užbaigti visą šitą nesąmonių periodą ir pagaliau grįžti ten, kur buvome prieš pusantrų metų – į normalų gyvenimą. Bet ir čia kažkaip ne visai sklandžiai. Elgiasi kas kaip išmano, dėl to rezultatai visose savivaldybėse yra labai nevienodi, nes plano bendro, bendros komunikacijos ir krypties nėra.

Vienose susidaro eilės ir laukia, kada atveš daugiau skiepų. Kitose tų skiepų lieka ir procentai pasiskiepijusių slenka į viršų gerokai lėčiau, nei norėtųsi. Ir tų vakcinų tai atveža, tai neatveža. Reikia kažkaip derinti tuos kvietimus gyventojų pagal gaunamų vakcinų skaičių, tačiau jis nevienodas ir nuo mūsų norų priklauso maždaug kaip priklauso nuo mūsų norų rytdienos oras. Nėra tiesiog bendros krypties ir tiek.

Kas yra, tai entuziastų paleista kampanija apie petį. Nes niekas nepagalvojo iš anksto, kad tokios kampanijos reikės, tai entuziastai turėjo patys susiprasti ir padaryti. Nes daug ką pas mus daro savanoriai bei entuziastai. Kam mokėti pinigus, kai yra žmonių, kurie kažkuriuo momentu neapsikentę darys už dyką. Savanoriai ligoninėse, savanoriai skambučių centre, savanoriai ir šauliai oro uostuose pandemijos pradžioje.

Kam mokėti pinigus, kai yra žmonių, kurie kažkuriuo momentu neapsikentę darys už dyką. Savanoriai ligoninėse, savanoriai skambučių centre, savanoriai ir šauliai oro uostuose pandemijos pradžioje

Ir juda tas skiepijimas stebint, kaip vėl vėluos kažkokia siunta, nes sustojo gamyba, arba skaitant dar vieną straipsnį, kurių nešykšti vietinė spauda, apie mirtinus krešulius bei kitokias baisybes – kaip skauda po to petį ir gali užkilti temperatūra.

Na, žinoma, mes juk ne Izraelis, ne JK, kad būtume galėję tikėtis, jog kažkas kažkuriuo momentu imsis ryžtingų veiksmų, kad tas tiekimas dabar nebūtų toks chaotiškas ir nereikėtų laukti iki kokio rugpjūčio, kada visiems jau tikrai užteks. Na, jei iki to laiko neatsiras kokia nauja, atspari atmaina. Taip ir laukiam, nes naivu būtų tikėtis, kad kažkas būtų galėjęs pagalvoti į priekį, o ne tikėtis, kad Europos Sąjunga pasirūpins šiuo klausimu už mus.

Ir laukiam. Sėdim užsidarę ir žiūrim kiekvieną dieną į naujus skaičius bei specialistų pranašystes, kurios kartais pasiteisina, kartais nepasiteisina. O su kiekviena diena nepasitenkinimas bei nusivylimas didėja. Su kiekviena diena vėl bankrutuoja kokia įmonėlė, taip ir nesulaukusi žadėtos paramos verslui, lupa nuo sienos dar viena kavinė/baras/restoranas iškabą, neiškentę, kol leis išsinešti tuos stalus su kėdėmis.

O kaip ten su tomis marihuanomis bei partnerystėmis? Na, niekaip, taigi dabar yra pandemija, dabar yra svarbesnių reikalų. Dabar prieš šventes reikia pasakyti kalbą apie tai, kad „mieli Lietuvos žmonės, šiuo sunkiu mums visiems metu pabūkime dar visi atskirai, kad po to, jau per kitas šventes, galėtume pabūti kartu...“, kur su kiekvienomis šventėmis skamba vis mažiau įtikinančiai. Jau turėjom pasibandymų su Stambulo konvencija, kur pamatėme, kad niekas čia pas mus nenorės priimti kokių nors ne visiems patinkančių sprendimų. Todėl tikriausiai teks palaukti, iki kitų rinkimų.

O tada vėl iš naujo, vėl visi bus pavargę nuo šitų veidų ir eis išsirinkti kokių nors kitokių. Kokių nors priešingų. Galbūt šį kartą paeis kokia nors nacionalistinė pasaka apie šlovingą mūsų praeitį bei šviesią ateitį, gal į valdžią sugrįš tie patys valstiečiai, tačiau galiu lažintis iš litro dezinfekcinio skysčio rankoms, kad dabartinių veidų kitoje kadencijoje nepamatysime.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min