Praėjusią savaitę apniukusioje padangėje virš Lietuvos prasivėrė pirmieji pragiedruliai. Įtaką praranda, Važganto žodžiais tariant, šmugelninkai ir išsigimėliai, vis daugiau drąsos įgauna lietuvių gaivintojai ir „protai naujienos“. Toks praėjusios savaitės vaižgantiškas „protas naujiena“ buvo Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Šileikis, kuris išdrįso paskelbti atskirąją nuomonę dėl Atominės elektrinės įstatymo konstitucingumo. Tai apžvalgininkas Kęstutis Girnius pavadino istorine diena Konstituciniam Teismui. Pridurčiau: ir visai Lietuvai. Drūčiai pradėjo aižėti dar vienas nomenklatūros ir melo monolitas. Ar ne įžūlus melas tvirtinti, kad steigiant „Leo LT“ nebuvo sukurta monopolija?
Toks praėjusios savaitės vaižgantiškas „protas naujiena“ buvo Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Šileikis, kuris išdrįso paskelbti atskirąją nuomonę dėl Atominės elektrinės įstatymo konstitucingumo.
Iš tikrųjų tai jau net ne monopolija, o hipermonopolija ar oligopolija, pažeidžianti Konstitucijos 46 straipsnį, kuris įsakmiai nurodo: „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.“ O kieno interesus gina Konstitucinis Teismas?
Pragiedrulių pasirodė net partijų padangėje. Paskutinę akimirką gėdingai iš kovos dėl Socialdemokratų partijos pirmininko posto spruko „Leo LT“ krikštatėvis Gediminas Kirkilas – vienas skaudžiausių „valstybininkų“ pralaimėjimų. Lietuva jau turi naują opozicijos lyderį – Socialdemokratų partijos pirmininką Algirdą Butkevičių. Belieka laukti, kada geru socialdemokratų pavyzdžiu paseks ir apsivalys Liberalų ir centro sąjunga. O kol kas gerai bent tiek, kad Artūras Zuokas nedalyvaus prezidento rinkimuose ir nejuokins žmonių.
Ne pačių lengviausių bandymų valanda laukė ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD). Bet planas supjudyti partiją ir išskaidyti rinkėjų balsus žlugo. Bandymas įvelti Vytautą Landsbergį į prezidento rinkimų batalijas žalingas kraštui ir dėl kitko – neabejotinai būtų atsinaujinę seni ir primiršti landsbergininkų ir brazauskininkų, komunistų ir antikomunistų karai.
Dar 1993 metais žymiausias lietuvių politologas ir sovietologas Vytautas Stasys Vardys (1924-1993), kurio palikimas, kaip ir visas Lietuvių fronto bičiulių sąjūdis, tėvynėje nėra įvertintas ir suvoktas, rašė: „Užtat labiausiai politiniam procesui kenkia buvusių komunistų ir antikomunistų kovos sindromas.“ Šio Amerikos ir Vakarų Europos universitetų profesoriaus negalima apkaltinti simpatijomis ar nuolaidžiavimu ir atlaidumu komunistams. Tačiau, pabrėžęs būtinybę tiesiai ir atvirai pažvelgti į praeitį ir ją įvertinti, V.S.Vardys tęsė: „Lietuvoje problema čia taipogi skirtinga nuo keletos kitų buvusių komunistinių kraštų. Lietuvoje tik dalis istorinės kovos buvo tarp komunistų ir antikomunistų; kita dalis tos kovos vyko jau komunistų dominuojamoje visuomenėje, bandant išlaikyti lietuvišką identitetą ir kurti lietuvišką kultūrą.“
Ne pačių lengviausių bandymų valanda laukė ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD).
Nedaug trūko, kad šis „buvusių komunistų ir antikomunistų kovos sindromas“ vėl būtų reanimuotas, nukreipiantis dėmesį nuo realių nūdienos konfliktų. Žinoma, šį sindromą paakino ir suaktyvino kandidatės į prezidentus Dalios Grybauskaitės biografija. Lazda tiek perlenkta, kad net priekabiauta, jog D.Grybauskaitė studijavo Leningrado Ždanovo vardo universitete ir dirbo darbininke tenykščiame kailių fabrike „Rot Front“. Dauguma mūsų inteligentų baigė Vilniaus Vinco Kapsuko universitetą, o Lietuvoje buvo fabrikas „Raudonasis Spalis“, kuris siuvo prastus batus. Ir kas iš to?
Daug rimtesnė abejonė, kad D.Grybauskaitė yra menkai pažįstama, nežinome jos pažiūrų. Aš taip pat nesu apšviestasis, pažįstu eurokomisarę tiek pat, kaip ir visi. Tačiau man gana to, ką spėjau išgirsti praėjusią savaitę. D.Grybauskaitė pasakė, kad „Leo LT“ projektas yra Lietuvos oligarchizacijos viršūnė ir kad Vytauto Pociūno nužudymo byla nėra baigta. TS-LKD ir Liberalų sąjūdis pasirinko vertą kandidatę į prezidentus.
Todėl norisi baigti vaižgantišku ūpu – dar viena „Pragiedrulių“ citata: „Perkentėm ilgą, smarkią Žiemą. Perleidom Pavasario polaidį. Iš Gamtos laukiame Vasaros, o iš rašytojų – atamainų vaizdų.“
