Mano pozicija paprasta – nekontroliuojama imigracija, vertinant kitų šalių patirtį, tampa problema, galinti įplieksti realų socialinį ir politinį gaisrą. Reikia gaisrus ne gesinti, o neleisti jiems įsiplieksti atvira ugnimi. Tą privalome pradėti daryti, juolab turime unikalų šansą pasimokyti iš svetimų, o ne iš savų klaidų.
Vakarų klaidos
Daug bendrauju su pagrindinių Europos sostinių – Berlyno, Paryžiaus ir kitų miestų – merais. Kad ir kokias miestų vystymo temas aptartume, imigracijos klausimas visada iškyla kaip viena svarbiausių temų. Beveik visos ES valstybių sostinės susiduria su nevaldomos imigracijos ir sudėtingos migrantų integracijos iššūkiais.
Pavyzdžiui, Berlyno gyventojų skaičius 2015–2025 m. išaugo kiek daugiau nei 10 proc., o mieste gyvenančių užsieniečių dalis augo beveik dvigubai – nuo 15 proc. iki 25 proc. Panašias tendencijas matome ir kitose sostinėse. Nors imigracija prisideda prie ekonomikos augimo ir padeda spręsti demografines problemas, per trumpą laiką atsiradęs didelis nesiintegravusių užsieniečių skaičius sukelia rimtų iššūkių, kurie, mano vertinimu, dažnai nusveria gaunamą naudą.
Pirmiausia – saugumas. Kai atvykstančiųjų praeitis nėra tinkamai patikrinama, o srautai tokie dideli, kad institucijos fiziškai nespėja atlikti net minimalaus vertinimo, tarp atvykėlių atsiranda ne tik trūkstamos kvalifikacijos specialistų, bet ir tokių asmenų, kurių atvykimo į mūsų šalį tikrai netrokštame. Tai ypač akivaizdu Švedijoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Vilniuje šios tendencijos dar nėra.
Antra, dideli migracijos srautai skatina uždarų bendruomenių – getų – formavimąsi. Jose siekiama išlaikyti savo kultūrą ir tradicijas, tačiau problema kyla tada, kai atsivežtos vertybės ima konfliktuoti su demokratijos, lyčių lygybės ir žmogaus teisių principais. Vilniuje didelio masto tokių uždarų bendruomenių neturime, tačiau ateities grėsmė, dėl tokių getų susiformavimo, vilniečių mylimoms miesto vertybėms yra reali.
Augantis rusakalbių skaičius kelia daug nesusikalbėjimo, nepasitenkinimo ir netgi geopolitinių įtampų.
Trečia, daugėjant imigrantų, didėja ir įtampos su vietos gyventojais. Vietinės kultūros ignoravimas, atsisakymas mokytis vietos kalbos ar integruotis erzina dalį visuomenės, kuri nenori prarasti savo miesto identiteto. Tą matome ir Vilniuje – augantis rusakalbių skaičius kelia daug nesusikalbėjimo, nepasitenkinimo ir netgi geopolitinių įtampų.
Ketvirta, įtampos dėl imigracijos vis dažniau tampa politiniu tramplynu kraštutinėms jėgoms. Per pastaruosius rinkimų ciklus kraštutinės dešinės partijos ES šalyse savo palaikymą padvigubino – ir tai tiesiogiai siejasi su migracijos politikos klaidomis. Jungtinėje Karalystėje realią galimybę dalyvauti valdžioje įgijo Nigelo Farage’o vadovaujama Reform UK partija, Prancūzijoje „Nacionalinis sambūris“ turi geriausius šansus per daugelį metų laimėti prezidento rinkimus, o „Alternatyva Vokietijai“ kai kuriose žemėse artimiausiais metais gali pasiekti absoliučią daugumą.
Migracijos politikos kritika tapo viena pagrindinių jų platformų. Nors ši tema neretai išnaudojama populistiškai, ji rezonuoja todėl, kad daliai visuomenės imigracija siejasi su saugumo, ekonominio stabilumo ir kultūrinės tapatybės iššūkiais. Radikalių jėgų stiprėjimas gali paveikti ne tik vidaus, bet ir tarptautinę politiką – silpninti ES, NATO ar paramą Ukrainai.
Danijos pamokos mums
Vis dėlto Europoje yra ir kitų pavyzdžių. Danija prieš daugiau nei dešimtmetį atsidūrė panašioje situacijoje – auganti imigracija, visuomenės įtampos, stiprėjančios kraštutinės jėgos. Tačiau tradicinės partijos – socialdemokratai, konservatoriai ir liberalai – pasirinko griežtesnę, aiškesnę migracijos politikos kryptį. 2015 m. pabėgėlių krizės metu Danija įvedė atvykimo ribojimus, sustiprino patikrinimus, ėmė riboti uždarų bendruomenių formavimąsi, o danų kalbos mokėjimą pavertė integracijos pagrindu.
Danai įtvirtino aiškų principą: gerovės valstybė pirmiausia skirta jos piliečiams, tačiau tiems, kurie gerbia taisykles, integruojasi, mokosi kalbos ir dirba, suteikiamas realus šansas tapti Danijos visuomenės dalimi. Šią politiką koordinuoja imigracijos ir integracijos ministerija, o sprendimai įgyvendinami savivaldos lygmeniu. Nepaisant tarptautinės kritikos, Danijos kryptis ir priemonės sulaukė visuomenės palaikymo, o ilgainiui davė rezultatų – šiandien Danija realiai valdo savo imigracijos srautus, turi efektyvią integracijos sistemą, o kraštutinės jėgos praktiškai neegzistuoja.
Sprendimai Vilniaus ateičiai
Sutinku, kad Lietuva nėra Danija, o Vilnius – ne Kopenhaga, todėl tikrai nėra verta aklai kopijuoti. Tačiau pats principas man artimas: migracija neišvengiama dėl demografijos ir ekonomikos poreikių, tačiau ji turi būti kontroliuojama ir naudinga visuomenei.
Reikalinga aiški imigracijos valdymo sistema – tam tikras kontraktas su atvykstančiu asmeniu. Suteikiamas šansas gyventi ir dirbti Lietuvoje, tačiau kartu nustatomi aiškūs lūkesčiai: išmokti kalbą, suprasti kultūrą, gerbti valstybės vertybes bei istoriją. Jei susitarimo sąlygos nevykdomos – atsisveikinama. Tai atsakomybės ir galimybių balansas.
Deja, Vilnius vienas šioje srityje situacijos nepakeis. Todėl kviečiu politikus kitoje upės pusėje – Seime ir Vyriausybėje – praregėti. Nekartoti vakarietiškų klaidų, pasimokyti iš sėkmės istorijų ir imtis sprendimų. Seime priregistruota daug įvairių pasiūlymų, tačiau žmonėms ir sostinei reikia sprendimų. Reikia veikiančių įrankių ir pasidalytos aiškios atsakomybės tarp valstybės ir savivaldos.
Kaip meras padarysiu viską, kad įtikinčiau nacionalinius politikus imtis rimtesnio požiūrio į imigracijos temą ir su ja susijusius iššūkius. Taip pat Vilnius pats padarys kaip galima daugiau savo jėgomis. Būtent dėl šios priežasties netrukus startuosime su mūsų planais, kaip didinsime galimybes ir asmeninę atsakomybę užsieniečiui integruotis. Manau, tai bus pirma tokio masto iniciatyva ir įgyvendinamos priemonės Lietuvos savivaldos istorijoje.
