 |
Žinant, kad ši elektrinė atsiras dar negreit (jeigu iš viso bus pastatyta) ir Lietuvai teks tik 34 % elektros – t.y. apie 400 MW galios, kai poreikis yra daugiau kaip 2000 MW šis objektas matyt neišspręs visų problemų, o naujų sukurs tai tikrai (apsaugos, avarijų prevencijos ir likvidavimo infrastruktūros sukūrimas, laikino ir nuolatinio atliekų saugojimo problemos ir t.t.). Kadangi atsakymai į šiuos klausimus kol kas užslaptinti verta panagrinėti likusiojo energetikos sektoriaus
aktualijas.
Lengviausia aprūpinti elektros energija Lietuvoje – pasigaminti ją iš gamtinių dujų. Bendroji šį kurą naudojančių elektros generatorių įrengtoji galia šiuo metu yra apie 2500 MW, o pabaigus statyti Elektrėnuose 9-jį energobloką (440 MW) galingumų turėsime maždaug trečdaliu daugiau negu yra maksimalus Lietuvos poreikis. Palyginti nedidelėmis investicijomis šiuos objektus galima modernizuoti, kad jie atitiktų naujausius Europos Sąjungos (ES) aplinkosauginius ir kitus reikalavimus ir taip galėtų būti eksploatuojami dar ne vieną dešimtmetį. Ypatingai svarbu paminėti, kad beveik visi šie objektai gali dirbti ir skystuoju kuru, kuris garantuoja dabartinių elektrinių veiklą, net ir nutrūkus gamtinių dujų tiekimui. Kadangi mazutas ar kitas skystas kuras perkami konkurencinėje rinkoje, tad dabartinės Lietuvos elektrinės iš esmės nėra priklausomos „nuo vieno vamzdžio“ kaip kartais teigiama. Pavyzdžiui, beveik kiekvieną šaltesnę žiemą ribojamas gamtinių dujų tiekimas Lietuvai, tačiau nei elektros, nei šilumos vartotojai to nepajunta. Tiesiog didžiosios elektrinės pradeda deginti mazutą, ogamtinės dujos paliekamos mažiesiems vartotojams arba tiems, kurie neturi alternatyvų.
Pagrindinė problema, lemianti dabartinių Lietuvos elektrinių neapibrėžtumą – tai dujinio kuro ir mazuto pasaulinės kainos, kurios lemia jose generuojamos elektros konkurencingumą Lietuvos ir regioninėje rinkoje. Dabartiniu laiku daug pigiau elektrą importuoti iš užsienio (daugiausiai iš Rusijos), negu gaminti ją patiems. Dėl to visos elektrinės dirba minimaliai ir palaikomos elektros vartotojų, superkant jų gaminamą elektrą žymiai didesnėmis nei rinkos kainomis. Žinoma, kad tai yra papildoma našta elektros vartotojams ir jau dabar būtina apsispręsti, kurios elektrinės bus reikalingos ateityje, kuriose turi būti keičiamas kuras, o kurios iš viso jau turi būti uždaromos. Elektros vartotojų pinigai turi būti naudojami racionaliai ir reikėtų griežtai atskirti objektus, kurie yra būtini Lietuvos elektros sistemos patikimumui, ateities iššūkiams, o kurie turi egzistuoti tik konkurencijos sąlygomis. Beje, dabartiniai elektros generavimo įrenginiai iš esmės realiai galėtų užtikrinti Lietuvos elektros sistemos darbą visiškai atsijungus nuo kaimynų – tai irgi energetinės
nepriklausomybės versija, bent jau saugumo požiūriu.
Pagrindinė problema, lemianti dabartinių Lietuvos elektrinių neapibrėžtumą – tai dujinio kuro ir mazuto pasaulinės kainos, kurios lemia jose generuojamos elektros konkurencingumą Lietuvos ir regioninėje rinkoje
Kalbant apie Lietuvos iškastinio kuro elektrines, tai vis labiau aiškėja perspektyva, kad jų vaidmuo elektros sistemoje greičiausiai bus elektros sistemos patikimumo ir stabilumo užtikrinimas, balansavimo ir rezervavimo funkcijos ar panašiai. Tai susiję su gamtinių dujų poreikių augimu didžiosiose pasaulio ir sparčiai augančiose ekonomikose, anglies dvideginio išmetimų ribojimu ir t.t., kurie didina dujinio kuro kainas pasaulinėse rinkose. Sparčiai besivystanti atsinaujinančių elektros išteklių energetika Skandinavijos šalyse ir Rusijos elektros eksporto interesai greičiausiai lems, kad elektrą bus geriau pirkti iš kaimynų negu jų tiekiamais ištekliais gaminti patiems – jungčių elektrinės galios visomis kryptimis bus kelis kartus daugiau negu reikia Lietuvai.Nuo 2014 metų įvedamas privalomas Europos Sąjungos šalims gamtinių dujų akcizas dar sumenkins galimybes gaminti elektrą iš gamtinių dujų.
Besiformuojanti nauja situacija Lietuvos energetikoje verčia iš esmės peržiūrėti Energetikos strategiją, maksimaliai panaudojant Lietuvos energetinės infrastruktūros privalumus ir energijos išteklius, kad kuo mažiau priklausyti nuo pasaulyje ir Europoje vykstančių pokyčių ir su jais susijusių neapibrėžtumų. Pavyzdžiui, kas atsitiktų jeigu dar po vienos avarijos visoje Europos Sąjungoje būtų uždrausta branduolinė energetika arba sutrumpintas atominių elektrinių eksploatavimo laikas...O jeigu Europos Sąjunga iš viso suskyla ir visos šalys paliekamos spręsti savo problemų pačios...
Pagrindiniai Lietuvos geografinės padėties privalumai yra palyginti neblogi dirvožemiai, saikingas saulės spinduliavimas ir vandens gausa. Jeigu tiesioginiam saulės ir vandens reikšmingam panaudojimui energetikoje ištekliai per menki, tai augalinei masei susidaryti yra visai neblogos sąlygos. Lietuvos energetikos instituto (LEI) ir kitų autoritetingų institucijų skaičiavimai rodo, kad įvairių pavidalų augalinės masės, kuri nepanaudojama pramonėje ar žemės ūkyje, Lietuvoje kasmet susidaro apie 2 milijonus tonų naftos ekvivalento (tne) – t.y. tiek naftos produktų galėtų pakeisti šie ištekliai. O jeigu dirvonuojančios žemės nors dalinai būtų panaudotos energetinėms
kultūroms auginti ar būtų pradėtos deginti komunalinės atliekos tai šie ištekliai būtų žymiai pagausinti. Jau mažai, kas abejoja, kad miško atliekų, šiaudų, medžio perdirbimo pramonės atliekų, skystų ir kietų komunalinių atliekų iš ties susidaro didžiuliai kiekiai, kurie kol kas labai menkai panaudojami. Iki šiol vietinis kuras didesniu mastu panaudojamas tik individualaus šildymo poreikiams ir taip kasmet sukūrenama apie 0,5 milijonų tne. Centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sektoriuje planuojama, kad 2020 metais bus naudojama irgi maždaug tiek pat biomasės ir tai sudarys apie 60% bendro CŠT įmonių pateikiamo šilumos kiekio. Tai reiškia, kad iš esmės visa šiluma galėtų būti gaminama iš vietinio kuro. O kokios galimybės šiuos turimus išteklius panaudoti ir elektros gamybai, taip padidinant realią energetinę nepriklausomybę?
Europos Sąjungoje absoliučiai didžioji elektros dalis gaminama šiluminėse elektrinėse, naudojant iškastinį, branduolinį arba atsinaujinantį kurą. Apie 50-70 % pirminio kuro energijos tokiose elektrinėse paprasčiausiai išmetama į aplinką. To priežastis – šilumos tiesiog nėra kur dėti, jos tiek nereikia arba nėra kaip perduoti vartotojams – t.y. nėra įrengtų centralizuoto šilumos tiekimo tinklų. Vienas dalykas energetinėje infrastruktūroje, kuris Lietuvą sulygina su Danija, Švedija ir Suomija – tai išplėtotos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, per kurias patiekiama 40-60 % viso vartotojams reikalingo šiluminės energijos kiekio. Tai sudaro galimybes generuojant elektrą šiluminėse elektrinėse susidarančią atliekinę šilumą panaudoti naudingai – t.y. per CŠT sistemas ją perduoti vartotojams. Tuo tarpu kitose šalyse, kur CŠT sistemos užima tik 10-20 % šilumos rinkos tokios galimybės menkos. Dėl to dauguma senųjų ES šalių pastaruoju metu visaip skatina CŠT sistemų įrengimą, tačiau tai gana sudėtingas uždavinys jau užstatytose urbanizuotose teritorijose.
Šiaurės šalys iš esmės visas ateities energetikos perspektyvas sieja su turimais atsinaujinančiais energetikos ištekliais. Jos sparčiai plėtoja vėjo, hidro ir biomasės energetikos objektus, kurie jau dabar sudaro reikšmingą dalį energetikos balanse ir palaipsniui turi pilnai pakeisti iškastinį kurą. Viena svarbiausių krypčių energetikoje – tai kogeneracinių elektrinių, naudojančių kietąją biomasę, CŠT sistemose statyba. Pavyzdžiui, iki 2020 metų Danijoje, kurios miškingumas tik apie 10 %, planuojama padidinti „žaliosios“ kogeneracinės elektros gamybą nuo 3.7 iki 8,8 mlrd kWh per metus, atitinkamai Švedijoje nuo 10,5 iki 16,6, o Suomijoje nuo 8 iki 13 mlrd. kWh. Palyginimui, Lietuvoje 2020 metais planuojama gaminti tik 1,2 mlrd. kWh ir tai tik tuo atveju jeigu bus pilnai įrengta 350 MW elektrinės galios biomasę naudojančių kogeneracinių elektrinių. Akivaizdu‚ kad kaimynai jau dabar gamina didelius kiekius „žaliosios“ elektros iš biomasės ir dar planuoja didinti naudojimo mastus, tad galima pajuokauti, kad jei ne mes, tai jie mūsų miškus sudegins... Taigi, jei kaimyninėse Šiaurės šalyse elektros gamybai efektyviai panaudojamos CŠT sistemos, tai mūsų energetikos strategai be atominės elektrinės daugiau nieko nemato ir visai rimtai svarsto centralizuoto šildymo sunaikinimą – pirmas žingsnis būtų karšto vandens centralizuoto tiekimo nutraukimas... O gal kaimynai skaičiuoti nemoka, kad taip myli „brangiąją“ žalią energetiką?
Lietuva turi unikalią situaciją ir istorinį šansą „įšokti“ į pradedantį važiuoti atsinaujinančios energetikos traukinį, nes ši „trečioji“ energetikos revoliucija tik prasideda ir visi jos dalyviai turi maždaug tas pačias pozicijas.
Tai kas gi trukdo Lietuvoje kurti patikimą, nepriklausomą ir „žaliąją“ energetiką? Abstrakčiai galima būtų atsakyti, kad trukdo stereotipai, sisteminės ir kompleksinės analizės energetikos sektoriuje stoka, „užsiciklinimas“ ant strateginių projektų, arba tiesiog kompetencijos stoka. Iš tikrųjų viena didžiausių problemų – tai valstybinio mąstymo ir atitinkamų veiksmų trūkumas. Juk perėjimas nuo importuojamo iškastinio kuro prie vietinio atsinaujinančio kuro sukuria didelę fiskalinę naudą, kuri pasireiškia valstybės makroekonomikoje. Tačiau ši nauda nepastebimai nukeliauja į valstybės ar savivaldybių biudžetą ir jos nepajunta nei elektros vartotojai, nei investuotojai į šią energetiką. Kadangi visuomenė mato, tik tai kas parašyta sąskaitose, žinoma, ir vertina atitinkamai. Nesudėtingi skaičiavimai rodo, kad mokant už „žaliąją“ elektrą, pagamintą iš kietosios biomasės remtiną kainą (30 ct/kWh), realūs kaštai, įvertinant šalies ekonomikoje pasilikusias lėšas būtų apie 20 сt/kWh. O jeigu įvertintumėme valstybės makroekonominių rodiklių pagerėjimą, kreditingumo išaugimą ir t.t. „žaliosios“ elektros kaina dar sumažėtų ir būtų labai artima elektros biržos kainų lygiui. Tad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. O jeigu dar įvertintume šalies energetinės nepriklausomybės stiprinimą, naujas pramonės šakas, kurios gali užgimti atsinaujinančios energetikos plėtros pagrindu – tai ši energija pasirodytų visai patraukli. Deja, mums dar labai trūksta toliaregiško ir gilesnio požiūrio į ekonomikoje ir energetikoje vykstančius procesus. Jeigu eiliniam interneto komentatoriui tai atleistina, tai valstybės „vyrams“ ne. Kol patys gerai skaičiuot neišmokome geriau pasimokytume iš kaimynų, kuriems dažniausiai tik pavydime. Tuo tarpu milijardines sumas kasmet negrįžtamai atiduodame už dujas, o už tuos pinigus pastatytos katilinės ir elektrinės jau tikriausiai būtų atsipirkę. Statistika rodo, kad Šiaurės šalių rinkose 1990-2010 medienos skiedrų vidutinė kaina neviršijo 7 ct/kWh, o už dujas mokame dvigubai daugiau.
Lietuva turi unikalią situaciją ir istorinį šansą „įšokti“ į pradedantį važiuoti atsinaujinančios energetikos traukinį, nes ši „trečioji“ energetikos revoliucija tik prasideda ir visi jos dalyviai turi maždaug tas pačias pozicijas. Tuo tarpu tradicinėje energetikoje erdvės nedaug – ten jau susiformavę šios pramonės mokyklos ir visos nišos jau užimtos. Čia geriausiu atveju galime būti tik vartotojai.
Turimas didžiulis elektros generatorių parkas ir gerai išvystytos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, elektros jungtys su kaimynais, dujotiekių infrastruktūra ir kiti energetikos objektai yra puikus pagrindas kurti visiems Lietuvos gyventojams naudingą energetikos kompleksą, apie kokį kitos šalys dar tik svajoja. Ar sugebėsime šį ūkį protingai panaudoti ir tobulinti – priklauso tik nuo mūsų pačių ir jokio „Gazprom“ čia neapkaltinsime. Žinoma, statyti naujus milijardinius objektus nubraukiant istorinį palikimą gal ir maloniau, bet Europoje vis dažniau primenama, kad Energetinis saugumas neatsiejamas nuo Ekonominio.
Galima tik pasamprotauti, kad jeigu nors pusė dėl vietinio kuro panaudojimo valstybėje sukuriamos naudos būtų grąžinta investicijoms į „žaliąją“ energetiką paremti, jau šiandien ši energija taptų konkurentabili Lietuvos rinkoje ir leistų užtikrinti tikrąją energetinę nepriklausomybę tiek žiemą, tiek vasarą ir be jokių „užtaisų“ ateities kartoms.
***
Dr.Valdas Lukoševičius yra KTU Šilumos ir atomo energetikos katedros docentas, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas
