Šį rudenį Lietuva pagaliau atsigręžė ir į tokias šeimas, siūlo svariai prisidėti prie pirmojo jaunos šeimos būsto, skatina gyventi šalies regionuose, laukti ir auginti kuo daugiau atžalų. Naujoji programa leidžia kurti savo svajonę – naujus namus, įrengtus pagal savo skonį, savo poreikius ir savo galimybes. Valstybės pagalba orientuota į didžiausią barjerą jaunoms šeimoms – privalomą pradinį įnašą.
Parama pirmajam būstui šalyje startavo net sėkmingiau nei buvo galima tikėtis: prašymų skaičius didesnis nei numatyta, o didžiausią dalį, beveik pusę (46 proc.), prašymų pateikė jaunos šeimos, jau auginančios vieną vaiką – joms numatoma net 20 proc. dydžio subsidijos. Stebint iš šalies maloniai džiugina realybė – plaukiantys prašymai rodo, jog Lietuvos regionai nėra mirę, jų tiesiog niekas nemėgino prikelti. Per tris valandas buvo išnaudota visa numatyta valstybės paramos jaunų šeimų būstui subsidija. Ar tai ne ženklas, jog jaunos šeimos buvo tiesiog pamirštos?
Prieš porą dienų paskelbta, jog Socialinių reikalų ir darbo ministerija rado papildomų pinigų šiai programai, tačiau reikia žengti dar toliau ir didinti finansavimą iš esmės, o šalia sėkmingos programos būtina stiprinti ir esamą socialinio būsto politiką. Naujai startavusi programa kartu su kitais pokyčiais – vaiko pinigais, bazinių paslaugų paketu šeimoms, mokesčių lengvatomis – yra pirmas po ilgo laiko įvykis, kai prisiminta ta visuomenės grupė, kuri iš esmės „stato Lietuvą“ dirbdama jai, augindama vaikus ir pildydama šalies biudžetą.
Nors opozicinės jėgos visomis išgalėmis stengėsi sutrukdyti šiai programai įsibėgėti, šiandien jau galime džiaugtis, kad geriems sprendimams lemta būti priimtiems. Buvo nuolat kalbama, kad regionuose nėra darbo, čia gyvena tik išlaikytiniai. Mielieji, kaip visą laiką gyvenantis viename iš šalies regionų galiu drąsiai pasakyti – regionuose darbo ir norinčių jį dirbti yra. Regionai dalyvauja kovoje dėl geriausių protų, savo sričių profesionalų.
Ar teisinga sakyti, kad visa Lietuva, išskyrus kelis didmiesčius, verta pasmerkimo? Juk naujoji programa siūlo paramą būstui ne tik mažuose kaimeliuose. Parama apima didžiąją Lietuvos dalį, įskaitant tokius miestus kaip Panevėžys, Alytus, Kėdainiai, Marijampolė ar Ukmergė. Galų gale, net jei žmogus iš tiesų pasirenka dirbti, tarkime, Kaune, kodėl mes turime atimti iš jo galimybę darbuotis Kaune, bet gauti paramą ir būstą įsigyti, pavyzdžiui, Jonavoje? 30 ar 40 kilometrų, žvelgiant pasaulio ir XXI amžiaus mobilumo standartais, yra juokingas atstumas, tačiau penktadalį ar daugiau kainos siekianti būsto parama – jau rimtas, daug ką galintis pakeisti pasiūlymas. Tad mes tikime jauna šeima, jos pasirinkimo laisve. Nes Lietuva privalo išlikti ne tik kaip trys didmiesčiai.
Žinoma, negalime ir meluoti sau – net su esama parama, kurią tikimės tik didinti, ne visos jaunos šeimos galės sau leisti imti būsto kreditą. Todėl būtinos pertvarkos ir būsto nuomos srityje. Todėl tęsiama socialinio būsto politikos reforma. Po sėkmingo jaunų šeimų programos starto, viršijusio lūkesčius, turime imtis socialinio būsto eilių problemos.
Neseniai pradėjome diskutuoti dėl siūlymų įteisinti galimybę savivaldybėms ne tik statyti ir įsigyti socialinius būstus, bet ir nuomoti rinkoje privačių asmenų butus, o vėliau suteikti tuos butus nepasiturinčioms šeimos. Daugelis žmonių laukia socialinio būsto ilgose eilėse, kartais net metų metus, o socialinio būsto statybos ir įsigijimas vyksta vangiai. Geriausias sprendimas būtų sudaryti galimybę pačioms savivaldybėms nuomoti būstus rinkoje ir vėliau juos teikti eilėje laukiantiems. Tai vyktų kartu su papildoma motyvacija integruotis į darbo rinką.
Pasitaiko, kad pokyčiai susiduria su kai kurių savivaldybių vangumu, nors valstybės pinigai socialiniam būstui yra numatomi ir paskirstomi.
Matydamas vykstančius pokyčius tikiuosi vieno – kad niekada negrįšime prie padėties, kai jauna šeima suvokia esanti viena, nesaugoma ir neremiama. Tai ir mūsų visų tikslas ateičiai – savas būstas kaip jaunos šeimos gyvenimo pamatas.
Valius Ąžuolas yra Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys.
