Sakysite, kokia velniava dabar aš čia svaidaus? Tiesiog prisiminiau, turbūt, garsiausio pasaulio baltistikos tyrinėtojo akademiko Vladimiro Toporovo beveik prieš 30 metų paskelbtą teoriją, kad žodis „Vilnius“, iškritęs iš to paties katilo kaip ir „vėlė“, „velionis“, „velnias“...
Tik nepradėkite dabar žegnotis ir į stalą kumščiu baladoti. Teorija paprasta – tada, kai Vilnius savą vardą gavo (tiesa, vieni velniai turbūt dabar ir težino, kada tai įvyko), velniūkštis nebuvo jau toks didelis blogio nešėjas, kokiu jis šiandien laikomas. Velnias buvo siejamas su mirusiųjų pasauliu. Jo teritorija buvo Neries ir Vilnios santakoje plytėjęs Šventaragio slėnis, kuriame buvo iškilmingai sudeginami mirę Lietuvos didieji kunigaikščiai, ten pat, kur dabar stovi Vilniaus katedra.
Tad kitą kartą susiruošę pagrūmoti Velniui, Liuciferiui, Nevidonui, Šėtonui, Pinčiukui, Nelabajam, Raguotajam ir visai jo palydai dėl sostinę riečiančių bėdų, gal geriau patylėkim. Žinoma, galima tikėti teorija, kad Vilnius nešioja Vilnelės, plukdančios nemariąją viltį, vardą.
Kita vertus, painiojasi su vardų kilme ir kiti pasaulio miestai. Viena versijų, kad Čikaga nešioja česnako vardą, Krokuvai vardą padovanojo drakonas Krakou. Viena iš teorijų skelbia, kad Maskvos vardas kilo iš suomiško žodžio „karvė“, kita – kad iš lietuviško žodžio „mazgoti“...
