 |
Ministro pirmininko patarėjo V.Valentinavičiaus straipsnyje dėstomos mintys labiau primena ne argumentus, o turguje nugirstų šnekų perpasakojimą. Keista, kad tokį aukštą postą užimantis pareigūnas, kalbėdamas apie šiandienos ir ateities Lietuvai ypač svarbius energetikos klausimus, jų net nenagrinėja.
Užuot atsakęs į Krikščionių frakcijos daug kartų viešai teiktus argumentus, kad naujos AE statyba tik padidintų energetinę priklausomybę nuo Rusijos, ką yra patvirtinęs ne vienas ekspertas, valstybės tarnautojas švaistosi asmeniniais įžeidimais, tarsi koks bambalinio alaus „prisprogęs“ pilietis.
Kita vertus, stebina ir žinojimas, kas ką ir už kokią sumą pirko, kas kur kiek uždirbo ar galėjo uždirbti, Seimo narį ir jo sūnų įvardija klano nariais. Atsižvelgiant į faktą, kad tokius teiginius viešai pateikia ne eilinis pilietis iš gatvės, o didžiausią įtaką Vyriausybės vadovui turintis tarnautojas, šie teiginiai įgyja oficialią, juridinę prasmę. Tokiu atveju turi atsirasti ir teisinė atsakomybė.
Šis straipsnis sukuria paradoksalią, sveiku protu nesuvokiamą situaciją. Tie, kurie iš tikrųjų siekia, kad Lietuva išsilaisvintų iš Rusijos energetinės sistemos ir prisijungtų prie Europinės, kas pastačius naują AE taptų neįmanoma – vaizduojami kaip Rusijos agentai. Tuo tarpu naujos AE, kuri tarnautų išimtinai Rusijos tikslams šalininkai – patriotai.
Tiesa yra tokia. Vyriausybės pateikti dokumentai, pagrindžiantys AE statybą, Koncesijos sutartis su strateginiu investuotoju „Hitachi“ dėl naujos atominės elektrinės statybos, – neįtikinantys.
Energetikos ministerijos pateiktame VAE verslo plane trūksta konkrečių būsimos elektros energijos kainos bei investicijų ekonominio atsipirkimo skaičiavimų. Jame nurodyti ekonominiai rodikliai yra grindžiami abstrakčiomis prielaidomis bei įvairiais tarpusavyje prieštaraujančiais argumentais.
Latvijos ir Estijos vyriausybėms taip ir nepriėmus sprendimo dalyvauti VAE statyboje, mūsų šaliai gali tekti sunki finansinė, o dar ir teisinė šio projekto vykdymo prievolė.
Šalies administracija nuostolingą VAE projektą bando pateisinti išaugusiu rusiškos elektros energijos importu. Nutylima, jog suvartojamos elektros dalis iš Rusijos siekia 70 proc. tik dėl to, kad menkai panaudojama Elektrėnų elektrinė, kurioje elektros energija gaminama aukštesne nei rinkos kaina.
Dabar be darbo stovi brangi Elektrėnų jėgainė, į „bedarbių“ sąrašą, deja, patektų ir astronomines lėšas (nedidelei valstybei) kainavusi nekonkurencinga VAE.
Dabar be darbo stovi brangi Elektrėnų jėgainė, į „bedarbių“ sąrašą, deja, patektų ir astronomines lėšas (nedidelei valstybei) kainavusi nekonkurencinga VAE. Nebent pažeidžiant Europos Sąjungos taisykles, šalies vartotojai būtų „pririšti“ prie VAE, įpareigojant jai primokėti po 8-12 cnt/kwh.
Jei 1999 metais nebūtų sustabdytas visavertis elektros energijos tilto per Lenkiją projektas ir 10 metų nebūtų vilkinta elektros tinklų jungtis su Švedija, Rusijos vieningoji energetinė sistema jau seniai nebediktuotų Lietuvai elektros kainų ir tiekimo sąlygų.
Šalies energetinei nepriklausomybei – pigesnei elektrai ir dujoms – reikalingos elektros energijos ir dujų tinklų jungtys su Šiaurės ir Vakarų Europa, o ne brangi nekonkurencinga elektrinė, kuri dešimtmečiams atitrauktų lėšas nuo šalies strateginių energetinių objektų.
Lietuvos ir kitų Baltijos šalių energetines sistemas būtina pagaliau atskirti nuo Rusijos monopolijos. Tačiau Baltijos valstybių elektros sistemų sėkmingam sinchronizavimui su kontinentine Europa, vėlgi reikalingos veiksmingos elektros tinklų jungtys. Vieno galingo (1350 MW) reaktorius jėgainė, kuriai iš užsienio prireiktų didžiulės rezervinės galios, šalies energetinę sistemą dar labiau pririštų prie Rytų monopolisto. Be kita ko, tokia nekonkurencinga VAE sustiprintų kaimynų politines ambicijas Lietuvos pašonėje paleisti nepakankamai saugias, bet pigesnes (ir kaip ten įprasta, dotuojamas) rusiškas atomines elektrines.
Ar protinga mokesčių mokėtojams užkrauti milžiniškos skolos kuprą vien tam, kad pastatyti brangesnę (nei galima įsigyti rinkoje) elektrą gaminančią jėgainę?
Dešimtadalį VAE projekto sumos panaudojusi, kaip vyriausybės programoje buvo žadėta, biokuru kūrenamų katilinių šalies miestuose įrengimui, šalies valdžia gyventojams trečdaliu atpigintų šildymą, kuris jau tampa sunkiai pakeliama našta ir vidutines pajamas gaunantiems vartotojams, taip pat ženkliai sumažintų rusiškų dujų vartojimą.
Taip pat mes nežinome ir naujos AE elektros kainos. Pateiktuose Energetikos ministerijos dokumentuose teigiama, kad elektros gamybos kaina gali svyruoti nuo 17 iki 25 centų už kilovatvalandę, nors akademiko J.Vilemo ir dr. R.Kuodžio nuomone, ta kaina viršytų 30 centų.
Tai reiškia, kad netgi ministerijos apskaičiavimais, elektros kaina gali būti nepaklausi, t.y. brangesnė negu rinkoje. Energetikos ministras A.Sekmokas susitikime su Krikščionių partijos frakcija yra teigęs, kad tuo atveju, jeigu elektros gamybos kaina viršys 21 centą už kilovatvalandę, AE statyti ekonomiškai nenaudinga.
Ministerijos apskaičiavimus reiktų vadinti net ne optimistiniais, o nerealiais, nes skaičiavimai atlikti įsivaizduojant, kad AE dirbs beveik be pertrūkio.
Tuo tarpu energetikos specialistai, tarp jų ir Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius M.Nagevičius teigia, kad tokio tipo reaktorių naudingumo koeficientas neviršija 62,5 proc.
Dabartinei Vyriausybei nederėtų užsimiršti, jog ji per keletą metų valstybės skolą išaugino nuo 17 iki 44 mlrd. litų. Per trumpą laiką ji pasiskolino 1,5 karto daugiau, nei visos ankstesnės vyriausybės per du dešimtmečius. Ar ne laikas jau būtų sustoti – jau prisiskolinta 27 mlrd. litų?
Nerimą kelia ir V.Valentinavičiaus teiginiai apie kaimyninės šalies investuotus dešimtis milijonų litų į Lietuvos žiniasklaidą, siekiant sužlugdyti VAE statybą. Jei Premjero patarėjas tokius faktus žino, tai kodėl jų neįvardija?
Jeigu už nekonkurencingą VAE dar bus prisiimta įsipareigojimų už 12 ar 15 mlrd. litų („valdiškuose‘ objektuose sąmatos paprastai išauga), tai bendra šios Vyriausybės užkrauta skolų kupra siektų net 40 mlrd. litų, kuri stumtų Lietuvą į ES finansinį ir ekonominį užribį.
Nerimą kelia ir V.Valentinavičiaus teiginiai apie kaimyninės šalies investuotus dešimtis milijonų litų į Lietuvos žiniasklaidą, siekiant sužlugdyti VAE statybą. Jei Premjero patarėjas tokius faktus žino, tai kodėl jų neįvardija konkrečiai, t.y. slepia nusikalstamą veiklą prieš Lietuvą?
Tačiau gali būti ir taip, kad V.Valentinavičius pats susigalvojo tokią investicijų schemą ir sąmoningai neįvardijo konkrečių reklamos agentūrų ir žiniasklaidos priemonių, pasinaudodamas rusišku principu „kad visi bijotų“.
Tokiu atveju tai labai rimtas perspėjimas, kad artimiausiu metu galima tikėtis kratų, areštų ar kitokių sankcijų prieš vieną ar kitą redakciją, kuri išdrįs skelbti kitokią nuomonę, nei V.Valentinavičiaus.
Atsižvelgiant į tai, kiek kritikos straipsnyje skiriama „Achemai“, matyt derėtų nenustebti, kad ir šio koncerno laukia kokie nors nemalonumai, pvz. nacionalizacija. Prisimenant pono V.Valentinavičiaus įtakas, žygius į teisėsaugos institucijas, pagrindo nerimauti Lietuvoje šiandien kaip niekada turi kiekvienas pilietis.
Taigi, mielas Premjero rupore, manau, kad jūsų bandymai šmeižtu ir prasimanymais, menkinant oponentų argumentus (kaip tai darydavo sovietiniais laikais KGB), nesuklaidins Lietuvos žmonių.
V.Žiemelis yra Seimo Krikščionių partijos frakcijos seniūnas.
