Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 3d. 13:44

Vilija Targamadzė: Dar kartą apie tuos nedorėlius (o gal susipratėlius) mokytojus ir jų streiką

Vilija Targamadzė Dar ir naujais metais kalbant apie Mokytojų streiką ir girdint įvairias jo interpretacijas, kartais norisi šūktelti: „Na, ir nedorėliai tie mokytojai, negalėjo dar pakentėti ir kažkokioje kažkieno kratinėlių krautuvėlėje dar ne nusipirkti, o gauti dovanų ką nors ypatingo, pvz., su dalykinėm klaidom daugiau vadovėlių ar/ ir kitų mokymo priemonių (metai iš metų tokia pasiūla); žaibiškai pailgintų mokslo metų ar egzaminų tvarkos pakeitimų, bendrojo ugdymo programų skandalingo pirkimo ir pažadų apie Geros mokyklos koncepcijos įgyvendinimą, mokytojo etatinio darbo užmokesčio sistemos (MEDUS), t.y., apmokėjimo už visą mokytojo atliktą darbą ir pan.“

Taigi, su kaupu žadėta ir daryta – kriste krito įvairūs nurodymai, įsakymai. Mokytojai ir mokyklų vadovai tapo savotiškais įkaitais – nevykdyti negali, o matyte matosi, kad skylėta, fragmentiškai sudėliota, nematant visos sistemos. Juk ugdymo procesas nėra gumelė, kurią gali timptelti į vieną ar kitą pusę, tai ir ne plastilinas, kad galėtum minkyti ir lipdyti mokinių figūrėles. Jis turi turėti fundamentą, siekinį, mokykla – kelrodį ar žemėlapį, o navigacinę sistemą gali kurti pati. O ir daugeliu atveju mokyklų tinklo optimizavimas pagal ekonominį parametrą jau daug metų signalizavo apie švietimo sistemos neišmanymą. O perkrautos, eklektiškos Bendrojo ugdymo programos, valsybiniai egzaminai, įvairūs nacionaliniai ir tarptautiniai testai, reitingavimai ir pan. daugelį metų jaukė ugdymą ir jo rezultatų supratimą. Kai pagaliau 2015 m. Geros mokyklos koncepcijoje buvo nevienareikšmiškai pasakyta, kad ugdymo rezultatas – mokinio branda, pasiekimai, pažanga, atsirado viltis susitarti dėl ugdymo rezultatų, aiškaus jų siekio.

Tačiau tai nepadaryta iki šiol. Kaip ir iki šiol neaišku, kas yra bendrasis išsilavinimas. Juk profilinis mokymas išdarkė bendrojo išsilavinimo sampratą. Galima būtų daug vardinti išmaniai neišmintingų dalykų, kurie kreipte kreipė mokyklinį gyvenimą neišku kur, o ugdymą/si nustūmė kažkur. Ir tą „išmaningą“ kratinėlių naštą teko ir tebetenka atlaikyti mokytojams, mokyklų vadovams. O daugiausiai vaikams ir jų tėvams, nes tapo nebeaišku, kas yra ugdymas/is mokykloje. Tai ir tapo jo Didenybės valstybinio egzamino, testo rezultatai didžiausia siekiamybe. Ir kaip netaps, juk valstybinis egzaminas – tai bilietas į universitetą. Tai ar mokytojai kalti, kad Lietuvoje tokie nesusitarimai, ugdymo esmių iškreipimai etc. Galų gale, kad gyvename nuo rinkimų iki rinkimų, kad neturime aiškios švietimo politikos. Kad gali vienas asmuo, jų grupė laisvai sukioti švietime vairą kairėn ir dešinėn. Ir už tai jokios atsakomybės.

Mokytojai nėra juk nemąstantys – matė imitacijas, gražbylystes įvairiais lygiais (nacionaliniu, savivaldybių, kai kur mokyklų vadovų), bet kentėjo ir kantriai dirbo.

Nėra atsakomybės už ugdymo pamatų griovimą. Įsiklausykime ir įsisąmoninkime – nėra atsakomybės už ugdymo pamatų griovimą. Man tai šiurpiai skamba. Nepamirškime, kad mokykloje vaikas ugdomas ir ugdosi, formuojasi jo vertybės, supratimas apie pasaulį, pilietiškumas etc. – ten jis turi įsigyti bendrąjį išsilavinimą. Tik kokį? Daugeliu atveju tai jau beveik pagal -ienę, -ūtę,-aitę, -čių ar –ką, – šą ir pan. (tai pavardžių galūnės). Bet ar nėra absurdas, kad TAUTOS pamatinius dalykus sprendžia vienas ar keli?

Bet grįžkime prie streiko. Daugelio švietimiečių nepakerėjo nei viešieji ryšiai dėl MEDUS, nei mokyklų tinklo optimizavimas, nei ugdymo kokybės gerinimas ar įtraukus ugdymas ir pan.. Mokytojai nėra juk nemąstantys – matė imitacijas, gražbylystes įvairiais lygiais (nacionaliniu, savivaldybių, kai kur mokyklų vadovų), bet kentėjo ir kantriai dirbo. O 2017 vienos profsąjungos (Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos) nariai pasakė ir net parašė, kad MEDUS yra ydingas. Apie tai sakė ir kai kurie švietimo ekspertai, taip pat ir aš. Ir kas iš to? Vis buvo aiškinama, kad viskas tvarkoje, nes kitos švietimo profsąjungos pasirašė kolektyvinę sutartį ir toliau derybose tiko ta formulė. O ši formulė pasirodė ydinga – Prezidentės ir jos patarėjų dėka buvo tobulinama, tai pripažino vėliau ir Lietuvos Respublikos Seimas. Tai ar buvo sąžininga neigti teisingus pastebėjimus, ignoruoti šios profsąjungos ir švietimų ekspertų pastabas? Na, galima apkaltinti mokytojus – tebūnie jie kalti, nes pastebėjo MEDUS klaidas ir nesutiko su ydinga, mokyklos gyvenimo realybės neatitinkančia etatinio darbo užmokesčio sistema (tiksliau, jos formule). Ir tikrai nepuolė iškart streikuoti. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga 2017 m. lapkričio 20 d. įteikė Lietuvos Respublikos Vyriausybei (LRV, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrei (ŠMM) reikalavimus, kurie buvo iškelti jų profesinės sąjungos suvažiavime. Vietoj pokalbių tik iš abiejų institucijų atsakymas prisijungti prie kitų profsąjungų pasirašytos Kolektyvinės sutarties. Ar nėra keista – mokytojai sako, kad neteisinga, o jiems vis vien – junkitės ir jokių kalbų. Etiška? Nežeidžia mokytojų orumo? Galų gale ar tai demokratiška?

Ir dar ne viskas – šios profsąjungos suvažiavimas nesuteikė teisės jos pirmininkui A.Navickui pasirašyti Kolektyvinės sutarties, tad 2017 m. gruodžio 11 d. buvo inicijuota Kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų komisija (Ginčo komisija). ŠMM atsakymas – neigiamas. 2018 sausio 18 d. vėl kreipėsi į LRV, ŠMM dėl Ginčo komisijos sudarymo. Ir vėl ignoravimas. O dėl lapkričio 12 d. streiko irgi buvo informacija. Bet nei LRV, nei ŠMM visaverčio dialogo nekonstravo, o ŠMM buvo daugiau derybų imitacija, pastumiant kertinius šios profsąjungos reikalavimus į derybų paribį. O dar juk buvo Mokytojų suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir ŠMM atstovai, ir politikai. Matyt, buvo man nežinomų ir kitų renginių ar veiksmų. Tai klausimas: „Ar jau taip mokytojai iškart puolė streikuoti, ar tai nebuvo nesitarimo, nesikalbėjimo su jais padarinys?“ Gerai pagalvokime – ignoruojamas ir žeminamas MOKYTOJAS. Tai jau ne vienos profsąjungos reikalas. Tą bylojo ir Mokytojų suvažiavimas, vykęs Mokytojų namuose. Iš kurio Ministrė išėjo filmuotis televizijos laidoje….

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Andrius Navickas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Andrius Navickas

O ŠMM pasiliko mokytojai, nes jų kantrybės taurę perpildė nesiklausymas, derybų imitavimas. Mokytojams (bent jau mokytojams, likusiems ŠMM kolegijų salėje) tai buvo neplanuota. Jie liko tam visai nepasirengę, atvykę iš įvairių Lietuvos vietovių, skirtingų mokyklų, nemažai tarp jų mokytojų ekspertų, metodininkų. Liko, nes jau kitaip, matyt, nebetikėjo, kad gali būti užgirsti. Bendravau su mokytojais – kultūringais, gebančiais diskutuoti apie ugdymo procesą, ieškančiais jo tobulinimo trikdžių ir sprendimo galimybių, turinčiais nuomonę apie mokytojų rengimą ir kitais klausimais (tikrai ne profsąjungos). Džiaugiausi, kad dar kartą nepasitvirtino peršama mintis, kad profsąjungos nariai yra rėksniai, neaišku, ko norintys. Jie tenorėjo būti užgirsti ir grįžti į mokyklas dirbti.

Ar mokytojai lipo pro ŠMM langą? Taip, berods, dvi mokytojos. Bet ar žinote, kad, vykstant mitingui prie LR Seimo, ŠMM buvo ne tik išnešami minkštasuoliai, buvo užrakintos ne tik lauko durys, bet ir tualetai? Sunku patikėti, bet tai faktas. Na, situaciją gelbėjo žurnalistai, kurie iš mitingo atskubėjo ir paskui ne vieną dieną buvo su mokytojais.

Buvo bandymų supriešinti mokytojus su kitų sektorių profsąjungomis, netgi man kai kurie mokslininkai aiškino, kad mokytojų žymiai geresnė padėtis nei ugniagesių ar socialinių darbuotojų. Tai tiesa, viešasis sektorius nustekentas. Bet mokytojai juk negalėjo už visus kovoti. Sukiršinti nepavyko. Žurnalistas A.Tapinas sukvietė įvairias profsąjungas ir kitas organizacijas ir atsirado Paskutinio skambučio idėja. Žmonės pademonstravo savo solidarumą su mokytojais ir supratimą, kad Valstybėje vykstantys procesai netenkina. Tai buvo paskutinis skambutis, tik ar bus padarytos išvados? Juk pasiekta pavojinga, kritiška riba –labai sumenko pasitikėjimas Lietuvos Respublikos vyriausybe, Lietuvos Respublikos Seimu ir kitomis insitucijomis, o tai nepasitikėjimas Valstybe. Tai, be abejo, susiję ir su emigracijos srautais.

Be to, nedera pamiršti, kad MOKYTOJAS ir ŠEIMA yra pagrindiniai ugdytojai. Žemindami mokytoją, tik ardysime švietimą, Valstybės pamatinius dalykus. Ir vėl jaučiu, kad ne vienas pasakys, kad tie mokytojai negabūs, antrarūšiai ir pan.. Taip, mokytojų, kaip ir politikų, valstybės tanyboje dirbančių, ekonomistų, medikų, yra įvairių. Bet padėkime jiems tobulėti, kurdami pagalbą, o ne jų kontrolės ar viešaisiais ryšiais žeminimo sistemas ar akcijas. Žmonės nebetiki, sukluskite ir tikrai tas viešųjų ryšių šūkis „Milijardas milijonui“ jų netenkina. Pribrendo laikas rimtoms pertvarkoms, neieškant kaltų ir nekabinant etikečių – reikia susitarti dėl Lietuvos siekių, jos ateities, o ne lindėti savo ar grupių interesų burbuluose. Jie subliūkšta. Kokie gražūs bebūtų muilo burbulai ir kaip betviskėtų saulėje, sprogsta.

Vilija Targamadzė yra profesorė, habilituota daktarė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie 15min