Sekite 15min Google
Praeitą savaitę Seimas beveik vienbalsiai sutiko su prezidento pasiūlymu antrą kartą nukelti privalomą reikalavimą visiems dešimtokams bent ketvertu išlaikyti lietuvių kalbos ir matematikos egzaminus. Tai jau antras 2022 m. priimtos reformos atidėjimas. Net jei būtų paskutinis – nuo idėjos iki įsigaliojimo 2029-aisiais bus praėjęs dešimtmetis. Vaikai, kurie nuskambėjus politinei idėjai pradėjo eiti į mokyklą, spės mokyklą pabaigti „pokyčių“ nepaliesti.
Įsiskaitykime į oficialią, Prezidentūros pateiktą priežastį, kodėl Lietuvoje buvo nukelta egzaminų kartelė:
„Valstybė turi teisę nustatyti minimalų pasiekimų lygį, tačiau prezidentas akcentuoja, kad turi būti užtikrintos realios galimybės kiekvienam mokiniui šį lygį pasiekti.“
Žodžiai „turi būti užtikrintos realios galimybės“ paprasta žmonių kalba reiškia, kad mūsų vaikus pasiekė nauji egzaminų barjerai, tačiau ne jiems pritaikyta švietimo sistema. Net ir nukėlus reformą 2 metams 2024-aisiais, laiko namų darbams švietimo sistemoje neatsirado.
Pastaruosius 4 metus Lietuvos švietimo politika aktyviausiai pasireiškė ne ambicija, tačiau siekiu apsaugoti mokyklą nuo savo padarinių. Per tą patį laikotarpį pasaulis pasikeitė neatpažįstamai.
Pokyčiai po pokyčių ant pokyčių be pokyčių
Politinėje retorikoje „švietimas“ ir „švietimo sistema“ vartojami kaip sinonimai. Bet koks pokytis švietime gali būti pristatytas kaip „reforma“, tačiau pakeisti vieną sistemos fragmentą – tai nereiškia keisti sistemą.
Mūsų vaikus pasiekė nauji egzaminų barjerai, tačiau ne jiems pritaikyta švietimo sistema.
Įgyvendinus paskutinę reformą, pirmieji mokslo metai prasidėjo „pagal atnaujintas programas“, tačiau be atnaujintų vadovėlių. Mokytojai turėjo ruošti pamokų planus, tačiau be metodinės medžiagos. Moksleiviams teko mokytis egzaminams pagal programą, kuri egzistavo biurokratinėje realybėje, tačiau mokyklos klasėje buvo palikta improvizacijai.
Ministerijos pareiškimus „darbai vyksta sklandžiai“ pakeitė pripažinimas, kad „bus vėluojama“. Atsiprašymą už vėlavimą pakeitė pripažinimas, kad bus daug vėluojama. Galiausiai mokytojai išgirdo, kad jie „ir be medžiagos gali dirbti“, nes kitaip yra „nelabai gabūs“. Ir nors problemos buvo pas mokytojus, netrukus buvo atleista Nacionalinės švietimo agentūros direktorė, savanoriškai atsistatydino reformą kuravęs viceministras, o galiausiai – net ir pats ministras.
Tada atėjo nauji egzaminai, kaip daugelis galėjo ir įtarti – nelabai sėkmingi mūsų moksleiviams. Atsakomybė už tai nugulė jau ant naujos Vyriausybės pečių. Ir Vyriausybė sprendimą priėmė – tiesiog beveik visiems pakėlė pažymius. Beveik, nes gavusiam šimtuką šimtabalėje sistemoje sudėtinga pridėti dar 10 balų. Kas ir vėl buvo neteisinga, todėl įvyko dar vieni pataisymai – šįsyk jau stojamųjų balų į universitetus skaičiuoklėse.
„Kol pasaulis keitėsi neatpažįstamai, Lietuvos švietimo politika daugiausia laiko praleido taisydama pačios reformos sukurtą neteisingumą.“ Būtent dalimi šios reformos turėjo tapti ir naujieji dešimtokų egzaminai. Šiandien visi Lietuvos žmonės turėtų tikėti, kad iki 2029-ųjų tai bus ištaisyta, nes egzaminavimui sklandžiai pasiruoš ministerija, kurios vadovybė viešai abejoja egzaminų ir profiliavimo poreikiu. Kita vertus, abejoti bent jau konkrečiai šiuo dešimtokų egzaminu – pagrindo yra nemažai.
Mokykla yra privilegija, o ne bausmė
Visų pirma, pagrindinės valstybinės ugdymo sistemos tikslas nėra bausti silpniau besimokančius moksleivius apribojimais. Šalyse, kur vaikai yra skirstomi pagal akademines žinias, paprastai veikia ištisos programos, skiriami resursai, kad padėtų mokiniui tobulėti. Lietuvoje tai neįvyko.
Taip pat įprasta ir vaikų testavimu (ne egzaminavimu – svarbus skirtumas) rūpintis gerokai daugiau būtent tam, kad švietimo sistema galėtų kuo anksčiau ir kuo geriau identifikuoti, ko reikia kiekvienam vaikui. Tai nelieka vien tik užrašu, kad nuo šiol mokytojas stebuklingai apšokinės 30 vaikų pagal individualius jų poreikius.
Neabejoju, kad Lietuvoje netrūksta atvirai žiūrinčių į idėją egzaminus naudoti kaip bausmes vaikams, taip pat nuoširdžiai tikinčių, kad profesinės mokyklos skirtos „nevykėliams“. Tačiau šiandieninė reformos esmė turėtų būti orientuota į tuos, kurie mokyklas lankys 2030-aisiais ir 2040-aisiais. Vaikas tiesiog nėra tuščias popieriaus lapas, kurį pagal valstybės užsakymą suformuoja mokykla. Juk dar yra šeima, visuomenė, kultūra, vaiko socialinė, ekonominė aplinka ir netgi psichinė sveikata.
Antra, idėja, kad egzaminais sugebėsime suvaryti žmones į profesines mokyklas, atsakingai skambėti gali tik tokioje realybėje, kur valdžia yra buhalteris, o žmonės – tai negyvi produktai. Tačiau žmogus – ne malka, kurią valstybė temps į savo pasirinktą pečių, kad nacionalinėje gryčioje šiek tiek pakiltų kambario temperatūra. Galų gale, ar kas nors nuoširdžiai mano, jog stogdengiui, staliui, elektrikui, šaltkalviui ar siuvėjai nereikia mokėti skaičiuoti?
Trečia, kuo didesnį poveikį vaikui daro egzaminai, tuo didesnė ir valstybės pareiga užtikrinti jų kokybę. Šiandien vaikų akademinius rezultatus veikia net ir tai, kurioje savivaldybėje jie gimė. Tad valstybė neprivalo garantuoti, kad visi vaikai pasieks vienodą rezultatą, tačiau ji privalo užtikrinti, kad vaikų galimybės pasiekti rezultatą nepriklausytų nuo pašto kodo.
Jei nepavyksta kurti – pasimokykime bent jau negriauti
Tad centrinė tema šiandien neturėtų būti: reikia ar nereikia dešimtokui egzamino. Galbūt verčiau šiandien pagalvoti ne kaip reformuoti švietimo sistemą, tačiau kaip ją apsaugoti nuo tokių reformų, kurias galiausiai tenka patiems smerkti.
Laimei, panašias problemas jau esame sprendę su Lietuvos verslu. Šiandien Lietuvos įstatymai neleidžia greičiau nei per pusę metų įvesti jokių naujų ar padidinti jau esamų mokesčių. Valstybė įstatymu apribojo ne verslą, o pati save.
Turėtume tai atkartoti ir su švietimo sistema. Numatyti minimalią kartelę pačioms švietimo reformoms. Kad negalėtų prasidėti nauji mokslo metai su naujomis programomis, jeigu nėra nei vadovėlių, nei metodinės medžiagos. Kad egzaminų kartelės negalėtų nukristi iš dangaus be integruoto požiūrio į visą ugdymą. Kad, kai reformos stringa, jos strigtų ministerijų koridoriuose ir stalčiuose – ne mokyklų klasėse.
Galų gale, tai proga įprasminti visą iki šiol vykusį chaosą, paverčiant jį bent jau pamoka. Apie tai yra ir Rugsėjo 1-oji. Klystame visi. Tačiau tik išmokta klaida tampa žiniomis. Namų darbus daryti turi ne tik mokiniai. Juos turėtų padaryti ir pati švietimo politika.
Nes valstybė turi teisę nustatyti kartelę. Bet pirmiausia ji turi turėti kartelę pati sau.
