Virginijus Sinkevičius. Seksualinių nusikaltėlių registras turėtų būti nediskutuotinas reikalas

Bausmė turi būti griežta ir neišvengiama. Bet vien įkalinti žmogų ir po kelerių metų paleisti neužtenka. Reikia gydymo, rizikos vertinimo ir priežiūros po bausmės.

Aukų, kurių yra nesuvokiamai daug. 1 iš 5 vaikų Europoje per savo gyvenimą patiria vienokį ar kitokį seksualinį smurtą. Lietuvoje pernai metais oficialiai fiksuoti 422 vaikai – daugiau nei po vieną kasdien. 4 iš 5 seksualinių nusikaltėlių – ne atsitiktiniai nepažįstamieji, o žmonės, kurie turėtų būti jiems autoritetais.

Atskirai derėtų pabrėžti, kokio lygio perversija yra mėginti teisinti prieš vaiką nusikaltusį dvasininką – apie dvasios tyrumo svarbą pamokslaujantį žmogų, kuris nulipęs nuo sakyklos savo menkumu visų pirma ir suniokoja tyrą vaiko sielą. Kaip tikintis žmogus negaliu suvokti, kaip kai kurie žmonės gali apeliuoti į atlaidumą. Tai ne atlaidumas, o abejingumas – ir prieš auką, ir prieš visą religinę bendruomenę.

Kaip 3 vaikų tėvas, drįsčiau surizikuoti spėti, kad dauguma tėvų pritars – tokiose srityse neegzistuoja per daug priemonių, nebent per mažai.

Seksualinių nusikaltėlių registras – ir ne tik kalbant apie vaikus, tačiau ir apie suaugusiuosius – turėtų būti nediskutuotinas reikalas. Nacionalinė duomenų bazė su prievole pateikti pažymą darbinantis į bet kokį darbą, teikiant bet kokias paslaugas vaikams, pažeidžiamiems žmonėms, smurtą jau patyrusioms aukoms – yra visiškai nesudėtingai įgyvendinamas reikalavimas.

Lygiai taip pat nesudėtingai įgyvendinamas, netgi automatizuotais būdais, vietos policijos komisariatų informavimas apie, pavyzdžiui, tokio nusikaltėlio atsikraustymą į vieną ar kitą regioną. Kaip ir atskiro protokolo numatymas tokių nusikaltėlių periodinei, prevenciškai stebėsenai. Ar jie atsispiria pagundai tikslingai keliauti į vaikų žaidimų aikšteles, mokyklas, darželius, jaunimo susibūrimo vietas?

Keisčiau man atrodo bandymai dirbtinai kurti supriešinimą dėl medikamentinės kastracijos priemonių. Atmetus perversiją, kuri pasireiškia humanizmo ieškant pas vaikų prievartautojus vaikų gerovės sąskaita, tai kertasi ir su elementaria logika. Medikamentinė kastracija yra bausmė tik tuo atveju, jei pedofilas yra sąmoningas nusikaltėlis – kaip vagis. Jei pedofilas yra ligonis, kaip daugelis kalba, tai jo nevaldomų impulsų kardymas – visų pirma yra pagalba ligoniui. Pietų Korėjoje, kur tokia praktika taikoma, statistika rodo, jog medikamentinė kastracija, derinama su psichoterapija, pakartotinių nusikaltimų riziką sumažina apie 8 kartus.

Atskirai turėtume kalbėti ir apie atvejus, kur seksualinis išnaudojimas tęsiasi metų metus. Tokiu atveju viešo intereso reikalas yra ne tik nusikaltėlių išaiškinimas, tačiau ir plataus mąsto tyrimas, kas, kaip ir kodėl nulėmė, kad ilgus metus tai nebuvo išaiškinta.

Manau, kad Lietuvai yra per didelė prabanga ginčytis dėl to, kuri priemonė veiksmingiausia, nes net ir visas jų paketas nusikaltimų pilnai nesustabdys. Tačiau:

Individualus rizikos vertinimas +
medikamentinis gydymas +
psichoterapija +
nusikaltėlių registras ir aiškūs stebesėnos protokolai = yra turbūt mažiausiai, ką galime dėl to padaryti.

Ir svarbiausia – nepamirškime aukų, nes bausmė nusikaltėliams dažnu atveju nepalieka nė įbrėžimo, atvirkščiai yra ilgame aukos gijimo kelyje, kuris įprastai nesibaigia visą gyvenimą. Atsižvelgiant į tai, net ir prie esamo psichikos sveikatos paslaugų deficito, seksualinės prievartos aukos turėtų sulaukti šių paslaugų nemokamai. Visą gyvenimą.

Nes dažna auka visą gyvenimą savyje nešiosis kaltę arba gėdą, o dažniausiai abu. Tačiau šie žmonės niekada neturėtų dėl ko jausti nei kaltės, nei gėdos, nes jie nieko nenuvylė – tai visuomenė juos nuvylė, nes tai ne jų darbas buvo susikurti sau saugią erdvę, ypatingai kalbant apie vaikus.