Pirmas: Monika Garbačiauskaitė-Budrienė priešgyniauja Tarybai. Antras: direktorė girdi be jokio pagrindo kaltina Tarybą siekiu užvaldyti LRT. Trečias konkretesnis: direktorė turi atsistatydinti dėl kelias valandas gyvavusio sprendimo neįsileist į LRT eterį Remigijaus Žemaitaičio.
Tačiau pirmas ir antras leitmotyvai yra atsakas į iš esmės neteisėtus M.Jurkyno ir jo vadovaujamos Tarybos veiksmus, o trečias – labiau nesusipratimas, kuris radosi iš tyčinio ar netyčinio nesigaudymo kas yra žurnalistų pasirinkimo laisvė. Tuo tarpu priežasčių kuo skubiausiai patraukti iš LRT Tarybos pirmininko pozicijos M.Jurkyną yra kur kas daugiau ir gerokai rimtesnių.
Protestuojantys žurnalistai daugmaž vieningai sutaria, kad sisteminė blogio šaknis yra tai, kad politikai skiria aštuonis iš dvylikos LRT Tarybos narių. Tai užprogramuoja konfliktus, kai tik Taryboje susidaro dauguma, linkusi „įsiklausyti“ į politikų norus, ir kai atsiranda politikų, kurie organizuotai ir iš anksto susitarus pradeda kryptingai veikti siekdami kontroliuoti LRT paskiriant savą žmogų perimti administraciją, ar, jei perimti nepavyksta, bent jau spaudimu ir grasinimais priversti paklusti esamą administraciją.
Dabartinė LRT šturmo kuopa pradėjo rastis nuo 2024 M.Gruodžio, kai buvo inicijuotas vadinamojo LRT neutralumo auditas. Vien tai be užuolankų skelbė visuomenei, jog LRT nėra neutralus ir todėl LRT reikia kažkaip perauklėti. M.Jurkyno kalbos apie neutralumo užtikrinimą antrino ir antrina politikams, pradedant prezidentu ir baigiant valdančios daugumos paraštiniais, su socdemais per vidurį, kurie iš galios pozicijos ir viešai, ir slaptai peizavojo nacionalinį transliuotoją, kad tariamai esąs neteisingas ir neobjektyvus.
Grįžta senas geras spaudimas kviesti į laidas tuos, o ne anuos.
Kartu neutralumo auditas parūpino LRT perauklėjimo priemonę, nes faktiškai sukūrė žurnalistų cenzūravimo instrumentą. Realios cenzūros atsiradimą M.Jurkynas bandė pridengti jam būdinga pseudoteoretizavimo migla: girdi neutralumo auditas yra ne žurnalistų neutralumo, bet kokių tai neutralumo principų apskritai auditas. Kitaip sakant, svarstoma ne cenzūra, bet principai, pagal kuriuos ta cenzūra praktikuojama. Žurnalistai ir redaktoriai reikalą suprato vienareikšmiškai: grįžta senas geras spaudimas kviesti į laidas tuos, o ne anuos.
Juolab, kad tariamo neutralumo auditą lydėjo kiti LRT programų turinį kontroliuojantys veiksmai. Jono Staselio vadovaujamas LRT Tarybos turinio komitetas pradėjo skųsti LRT etikos kontrolieriui konkrečias laidas ir žurnalistus dėl komisijos įžiūrėtų tariamų pažeidimų, įskaitant neteisingą laidos vedėjos intonaciją.
Ir M.Jurkynas, ir J.Staselis unisonu kartoja, kad LRT Taryba yra aukščiausias LRT valdymo organas, todėl Taryba turinti teisę daryti tai, ką dabar daro – tai yra cenzūruoti ir spausti. Taip, LRT įstatyme yra parašyta, kad „LTR Taryba yra aukščiausiasis kolegialus organas, vykdantis LRT valdymo ir priežiūros funkcijas“. Skaitant LRT įstatyme smulkiau aprašytas Tarybos pareigas, akivaizdu, kad niekur nėra numatyta Tarybos ar jos narių teisė aiškinti žurnalistams ir redaktoriams, ką jie turi daryti, o ko ne. Visi Tarybos įgaliojimai yra strateginio lygmens: tai yra turinio atžvilgiu daugiausia, ką Taryba gali svarstyti, tai kokią dalį programų sudaro politika, kokią – pramogos, kultūra ar sportas, bet ne niurkyti žurnalistus dėl konkrečios laidos ir konkrečios neteisingos intonacijos.
Kitaip sakant, turinio atžvilgiu LRT Taryba yra aukščiausias valdymo organas ta prasme, kad turi būti pakankamai aukštai, kad užsiimtų tik strateginiais dalykais, o turinio reikalus paliktų žurnalistams ir redaktoriams.
Tačiau M.Jurkynas aukščiausią valdymą patogiai supranta kaip valdymą visais lygiais įskaitant programų turinio mikromenedžmentą. Iš čia LRT Tarybos pirmininko pirmasis kaltinimasis leitmotyvas girdi LRT direktorė neklauso. Taip. direktorė M.Garbačiauskaitė-Budrienė priešinosi neteisėtiems bandymas tiesiogiai kontroliuoti turinį ir teisingai darė. Jai galima būtų priekišti tik tuos atvejus kai vis dėlto nusileido. (Pvz. vienas LRT TV laidos vedėjas manęs po įrašo atsiprašė: „Žinai, daug pavarei apie Žemaitaitį, mus už tai bara, tai nepyk – truputį pakarpysim“: galima suprasti kad LRT Tarybos cenzūra kartais veikė ir pasipriešinti pavyko ne visada).
M.Jurkyno antrasis leitmotyvas – tokia pat įžūli demagogija. M.Garbačiauskaitė-Budrienė visiškai pagrįstai konstatuoja, kad M.Jurkyno vadovaujama Tarybos dauguma bando užvaldyti LRT, ir čia neteisėtas Tarybos nuleidimas iš strateginio lygmens į tiesioginį turinio valdymą yra tik pirmas žingsnis. Direktorės nepaklusnumą M.Jurkynas tikisi įveikti reikalaudamas didinti LRT Tarybos galias, o susidoroti su atitinkamai išaugusiomis atsakomybėmis Tarybai girdi reikia biuro ir papildomų darbuotojų. Kitaip sakant kuriama paralelinė administracija, kuri išspręs paklusnumo klausimą net ir tuo atveju, jei nepavyktų direktorės atstatydinti balsavimu LRT Taryboje. Jei tai ne LRT užvaldymas, tai kas? Siuvinėjimas kryželiu?
Trečias leitmotyvas atstatydinti LRT direktorę dėl trumpai gyvenusio administracinio parėdymo nekviesti į laidas R.Žemaitaičio remiasi prielaida, kad LRT privalo jį kalbinti, nes taip mano M.Jurkynas, jo styguojama Tarybos dauguma, valdantieji ir pats R.Žemaitaitis. Tačiau tai apeina klaidingo sprendimo esmę: pasirinkimą kalbinti ar ne turi daryti žurnalistai, o ne administratoriai. Tik žurnalistai gali atsisakyti suteikti tribūną politiniam marodieriui, tuo labiau atsisakyti jį kalbinti, kai tai daryti juos prievartauja politikai. Tačiau reikalaujantys LRT direktorės atsistatydinimo ginčija tik sprendimo turinį – ne tą nurodė nekalbinti, bet ne administracijos teisę nurodinėti žurnalistams, nes nori pasilikti ją sau.
Visa tai yra grynai politinis procesas, kuriame M.Jurkynas veikia kartu su plačiu ir margu politikų aljansu, yra politikų skatinamas ir įgalinamas. M.Jurkynas kartu su prezidentu ir valdančiaja dauguma rūsčiai ir iškilmingai tvirtina, esą visos valstybės institucijos turi pareigą užtikrinti LRT neutralumą, objektyvumą ir nepriklausomybę. Kitaip sakant valdžia baudžiasi valdžios galiomis užtikrinti LRT nepriklausomumą nuo valdžios. Atrodo, kad apie privalomą valdžios nesikišimą ir žiniasklaidos savireguliaciją kaip vienintelį būdą užtikrinti jos nepriklausomybę laisvoje visuomenėje jie nėra girdėję. (VDU tarptautinės politikos ir diplomatijos fakulteto dekanas M.Jurkynas tikrai girdėjo, bet matyt primiršo).
Rasa Budbergytė sako tiesiau ir sąžiningiau: LRT reikia „sutvarkyti“, tai M.Jurkynas ir tvarko. Prezidento G.Nausėdos nuomonė ta pati: gruodžio 18ą jis pasakė, kad „konfliktas prasidėjo, kai LRT Taryba pradėjo vykdyti tą funkciją, kurią šiaip jau turėtų vykdyti pagal įstatymus, tai yra, kontrolės, priežiūros ir strateginio planavimo funkciją“, „...[....]“konfliktų nebuvo, kol LRT taryba buvo paprastas priedėlis prie LRT administracijos“: suprask, kol M.Jurkynas neužsiėmė LRT tvarkymu. Kai užsiėmė, žurnalistai, redaktoriai ir LRT administracija su direktore pradėjo priešintis ir būtent tai sukūrė konfliktą. Čia grynai Vladimiro Putino logika: karo nebūtų buvę, jei ukrainiečiai nebūtų sugalvoję priešintis.
Žurnalistai, ir ne tik jie, įžvelgia vienintelę išeitį iš susidariusios padėties: depolitizuoti LRT Tarybą, tai yra iš esmės sumažinti arba iš vis atsisakyti politikų deleguojamų narių, ir apsiriboti tik visuomenininkais. Tačiau G.Nausėda LRT Tarybos politizavimo nė pro kur nemato. Girdi narius skiria ne tik prezidentas, bet ir pozicija su opozicija, tai esą diversifikuoja pačią LRT tarybos sudėtį ir prezidentui „leidžia manyti, kad tai yra pakankamai depolitizuota institucija“.
Dar siūlydamas „nusinulinti“ atsistatydinant ir LRT direktorei ir LRT Tarybai, Nausėda laikė savaime aiškiu dalyku, kad nauja Taryba bus sudaroma pagal senas taisykles. Kitaip sakant, prezidentas pasiliko sau ir Seimui teisę skirti po keturis Tarybos narius: politizuota ar ne, bet įtaką taryboje geriau išsaugoti.
Atitinkamai Seime posėdžiaujanti LRT darbo grupė Tarybos depolitizavimo nesvarsto nė iš tolo, nes prezidentas ir Seimas yra ne tam, kad atsisakytų įtakos LRT, bet kad tą įtaką stiprintų. Todėl visa „teisėkūra“ nė nebando ieškoti esminių sprendimų ir vis grįžta prie to paties paprasto kaip vinis punkto: kaip atleisti direktorę.
M.Jurkyno daugumos LRT Taryboje bendrininkavimą su politikais ir valdžia gražiai išryškina Jonas Staselis. Jis išrado naują žanrą – kovos už valdžios interesus kankinystę. Jautrią J.Staselio sielą girdi užgavo keli grubesni gatvėje išgirsti žodžiai, o jį delegavusių organizacijų bandymus pašalinti iš posto jis skelbia politiniu persekiojimu už neva kitamintystę. J.Staselis pozicionuoja save vos ne kaip šviesios atminties akademikas Andrejus Sacharovas.
Reikia priminti, kad A.Sacharovas buvo kitamintis valdžios atžvilgiu, kai J.Staselis su valdžia yra vienamintis. Jis ne vieną ir ne du kartus vedžiojo cenzūros vėzdu apie LRT žurnalistų nosis, kartu su Birute Vėsaite grasino žurnalistams dėl neva protestams neteisėtai naudojamo LRT resurso, mynė taką į Seimą derinti veiksmų su politikais: negi po viso šito J.Staselis tikisi būti vaišinamas kava su keksiukais?
Taigi, M.Jurkynas turi atsistatydinti, nes jis yra LRT puolimo smaigalyje. Jis inicijavo realią LRT programų cenzūrą, tiesioginį Tarybos kišimąsi į turinį, jis siekia didesnių Tarybos galių dar labiau kontroliuoti turinį, kuria tam skirtą paralelinę administraciją ir apskritai yra tobulas LRT kontrolės besigviešiančių politikų įrankis. Dėl šių priežasčių „nusinulinimas“, kai atsistatydina LRT Taryba ir LRT direktorė, yra nelygiavertis ir neteisingas. Ne, trauktis turi tik M.Jurkynas.
M.Jurkynas turi atsistatydinti ir dėl to, kad pakerta svarbų LRT misijos punktą: būti žurnalistikos profesionalumo ir etikos pavyzdžiu. LRT tarybos pirmininkas lyg niekur nieko bendrauja su vadinamąja „nuomonių žurnalistika“, ir kai LRT reporteris jo klausia, ar taip nedevalvuoja žiniasklaidos standartų, užtikrintai atsako, kad jam rūpi tik „nuomonių įvairovės“ užtikrinimas. Iš paskos šefui, su ta pačia „nuomonių žurnalistika“ bendrauja ir J.Staselis. Jis retoriškai klausia: „Kas liepia mums nesikalbėti?“.
Vadinasi, neapykantos kurstymo ir sisteminio melo žiniasklaida, kurią Valstybės Saugumo Departamentas eufemistiškai vadina „alternatyvia“, yra priimtina. Masinis antidemokratiškos, įskaitant antisemitinę, ir prorusiškos propagandos tiražavimas yra viso labo nuomonių įvairovės manifestacija, o LRT priešingai – neva turi problemų su neutralumu.
„Alternatyvios žiniasklaidos“ nuomonė apie LRT savo esme sutampa su M.Jurkyno nuomone, tačiau yra spalvingesnė ir atviresnė. Vienas įsitikinęs, kad LRT vadovybę reikia keisti, nes LRT valdo „bobinčius“. Kitas sudarinėja sąrašus indrių, jurgų ir ritų, kurias džiaugsmingai atleis pirmą naujo režimo dieną. Trečias svajoja grąžinti į LRT eterį formatą „Kas geresnio, Ramūnai?“ ir pridėti naują formatą „Kas geresnio, Sinica?“. Norinčių stačiai sunaikinti LRT netrūksta, ir tapęs jų kovos vėliava M.Jurkynas atrodo visiškai patenkintas savimi.
Kiek tas pasitenkinimas savimi laikys? Galima paspėlioti atsigręžiant į įvykius, kuriuos teko stebėti gyvenant Prahoje. 2000aisias metais prieš darbuotojų valią Čekijos nacionalinės televizijos (Česka Televize, ČT) naujienų tarnybos vadove buvo paskirta Jana Bobošikova. ČT Taryba tikino, kad tai daroma nacionalinio transliuotojo objektyvumui užtikrinti. Protestuojantys ČT darbuotojai užėmė televizijos patalpas, naujienų studiją, fiziškai neįsileido per jėgą paskirtos vadovės ir tęsė darbą.
Gruodžio 24ą, Kalėdų dieną, J.Bobošikova su jos nusamdytais darbuotojais, kurie turėjo pakeisti iš darbo atleistus protestuojančius, iš kitų patalpų pradėjo transliuoti savo naujienų programas, kurios buvo įkertamos į ČT programą elektroniškai. J.Bobošikovos naujienas čekai tučtuojau pakrikštijo „bobovizija“(Bobovize).
J.Bobošikovą palaikantis tuometinis Čekijos ministras pirmininkas, socialdemokratas Milošas Zemanas ir konservatorių lyderis Vaclavas Klausas (abu – būsimi Čekijos prezidentai) kaltino ČT žurnalistus šališkumu ir tvirtino, kad jų protestas - neteisėtas. Žurnalistus gynė tuometinis prezidentas Vaclavas Havelas, Prahoje prasidėjo dešimtūkstantinės demonstracijos, palaikančios ČT darbuotojus, paramą jiems reiškė tarptautinės žurnalistų organizacijos.
Bandymas užgrobti nacionalinį transliuotoją baigėsi 2001ųjų vasarį, kai Čekijos parlamentas paleido J.Bobošikovą skyrusią ČT Tarybą, laikinai perėmė nacionalinio transliuotojo valdymą ir nauju direktoriumi paskyrė vieną iš protestavusių žurnalistų. J.Bobošikova buvo priversta gėdingai trauktis. Kiek bobovizijos istorijos jau pasikartojo Lietuvoje, ir kiek – dar pasikartos?
