O juk nebuvo toks blogas, kaip visi kalbėjo. Ir tikėjosi. Kiek būta baimių, gandų, konspiracinių teorijų, kai tik pasklido žinia, kad A.Valinskas su šoumenų armija eina į politiką. Vienintelė visiems rūpėjusi mįslė – kas slypi už tų garsių vardų, kurie tėra širma? Kai ta uždanga nukris, pamatysime, ko nematę: po rinkimų visos sąrašą puošusios scenos ir TV pažibos pasitrauks ir Seimą užtvindys juodosios jėgos, parlamentas virs geriausiu atveju LEO LT filialu ir Lietuvoje įsigalės pinigų valdžia.
Bet, pasirodo, nebūta nei klastos, nei didesnių pinigų – tik dvidešimt atsitiktinių sutrikusių žmonių, nutarusių nuo krizės pasislėpti valdiškuose namuose. Taip ir nesupratusių, kuo jie tapo po transformacijos – lyg direktoriais ar šiaip dideliais valdininkais, tik neaišku, ką valdančiais. Kaip tas viršininko pavaduotojas anekdote: dar ne viršininkas, bet jau kiaulė. Bemaž toks buvo vyraujantis žiniasklaidos ir komentatorių požiūris į šiuos politikos naujakrikščius. Juos kasdien negailestingai lupo, kas netingėjo, tačiau niekas nesirengė pasiūlyti meduolio.
Per trumpą, nė metų netrukusią Seimo pirmininko Arūno Valinsko karjerą jam tiek prižerta piktų, pašaipių ir užgaulių žodžių, kad jo politinių laidotuvių dieną norisi patylėti.
Toks didelis dykaduoniaujantis Seime be kaltės kaltųjų būrys anksčiau ar vėliau turėjo sukelti maištą. Laimonto Diniaus šalininkai virto nuožmiais „jakobinais“, reikalaujančiais savo teisių ir pelno. Tik ką jiems A.Valinskas gali duoti?
Į politiką A.Valinskas buvo sviestas kur kas menkiau pasiruošęs (paruoštas) nei kitados Artūras Paulauskas ar Viktoras Uspaskichas, aprūpinti rimtais finansiniais ir žmogiškaisiais ištekliais. Sakytum, A.Valinskas ir jo Tautos prisikėlimo partija (TPP) yra Lietuvos politinio elito pokštas, skirtas surinkti protesto balsams, savotiškas musgaudis. Egidijus Kūris padėjo sukurti TPP programą, Gediminas Žiemelis delegavo savo darbuotojus į steigiamojo suvažiavimo tuščias vietas, Artūras Zuokas sustiprino savo patikrintais kadrais naująją TPP vadovybę (tiesa, neteisėtą).
Tad visa krašto politinė klasė turi prisiimti atsakomybę dėl šio nesusipratimo. O ypač – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, susivilioję nauju politikos papildu. Jie priglobė kolektyvinį intelektualų lengvabūdišką projektą, pernelyg lengvai patikėję, kad jiems, kaip anksčiau kairiesiems Naujoji sąjunga ir Darbo partija, nukrito keptas karvelis. Bet paaiškėjo, kad tai smarkiai negyvas katinas.
A.Valinskas ir jo partija yra Lietuvos politinės sistemos veidrodis, atspindintis visas jos negeroves, ligas ir ydas. Ir vėl neapsieita be Vytenio gatvės. Būdinga, kad viena oficiali ranka siunčia Seimo pirmininką išteisinančią Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymą, o kita – neoficiali – nuodų buteliuką – kompromituojamąją informaciją. Nauja lietuviško parlamentarizmo tradicija: Seimo pirmininkai (A.Paulauskas, Viktoras Muntianas – anksčiau, A.Valinskas – nūnai) krinta, nutekinus operatyvinėmis priemonėmis surinktą informaciją. Kol laužomos ietys dėl VSD parlamentinės kontrolės, kol prezidentė Dalia Grybauskaitė tuščiažodžiauja apie šio departamento depolitizavimą, saugumiečiai toliau uoliai renka kompromituojamąją informaciją apie politikus, verslininkus ir kontroliuoja Seimą, Vyriausybę, ministerijas, partijas.
Lietuvos specialiosios tarnybos taip suaugusios su politika ir verslu, kad šio išsigimimo jau neįveiksime, atsikratę generolo Povilo Malakausko – būtina radikali VSD reforma. Niekas nesistebi, kad VSD vykdo privataus verslo užsakymus: tardo buvusį Telšių apskrities mokesčių inspekcijos viršininką Antaną Naujoką, neapdairiai užmynusį ant UAB „Samanėlė“ juodosios buhalterijos, bruka susisiekimo ministrui dezinformaciją apie Tarptautinį Vilniaus oro uostą, stojusį skersai kelio bendrovei „flyLAL“. VSD jau padarė ir tarptautinę karjerą, įsiveldamas į pasaulinį skandalą ir sukeldamas užsienio žmogaus teisių gynėjams įtarimų, kad vykdo Rusijos FSB užduotis (Gatajevų byla). Ir Seimo pirmininko istorijos tolimame plane šmėsčioja „flyLAL“ reikalai bei jų tvarkytojai saugumiečiai Linas Jurgelaitis ir Aidis Mieželis, glaudžiai susiję su uoliausiais A.Valinsko duobkasiais.
Nesvarbu, kaip šiandien susiklostys A.Valinsko likimas, tačiau ir jo „Ąžuolo“, ir L.Diniaus „Visos Lietuvos“ frakcijos ir toliau liks nei dešinė, nei kairė, nei pozicija, nei opozicija. Nei velnias, nei gegutė. Tikra „užribio klasė“ („underclass“), kuri plisdama kelia grėsmę visuomenės stabilumui, sėja netvarką, abejones ir netikrumą. Todėl kuo greičiau šie „ąžuolai“ išvirs, tuo visiems bus geriau. Beje, nesiryžčiau tvirtinti, kurios iš dviejų besipešančių frakcijų pavadinimas yra mažiau juokingas: atstumas tarp patetikos ir karikatūros, pompastikos ir parodijos kur kas mažesnis, nei tiki dauguma cinikų.
