Kiekvienas klausimas apie švietimo sistemą skendi miglotoje retorikoje, primenančioje painų aukštosios matematikos uždavinį. Tačiau čia nereikia nei integralų, nei diferencialų – tik paprasto planavimo ir elementarios atsakomybės. Deja, panašu, kad net ir tokie veiksmai, kaip sudėtis ar žvilgsnis į demografines prognozes, kai kam neįkandami. O naujos mokyklos statomos tik popieriuje, nors Vilnius vienas sparčiausiai augančių miestų ir mokinių čia tik daugėja.
Gėda, kad miesto vadovai teisinasi iš Ukrainos ir Baltarusijos atvykusių vaikų skaičiumi. Juk dar prieš 4 metus skaičiuota, kad sostinėje 2025 m. mokinių skaičius išaugs nuo 64 iki 78 tūkst.
2021 m. buvo suplanuota, kad iki 2025 m. Vilniuje turėtų atsirasti 8 naujos mokyklos: 2 darželiai-mokyklos, 1 pradinė, 3 progimnazijos bei 2 gimnazijos. Atspėkite kiek jų buvo pastatyta ir atidaryta? Lygiai viena. Viena! Tolminkiemio gimnazija Pilaitės mikrorajone. Mokinių padaugėjo tūkstančiais, o miesto valdžia sugebėjo tik vieną ugdymo įstaigą pastatyti ir tą prieš 3 metus.
Apgailėtina, kai valdžia savo neįgalumą dangsto priešindama ir kiršindama visuomenę. Tarptautinei ukrainiečių mokyklai puikiausiai būtų tikę vadinamieji Maskvos namai - didžiulis pastatas, kuriame užtektų vietos ne tik jiems. Vilniaus mero kietakaktiška ambicija nugriauti pastatą nurungia ne tik elementarų ūkiškumą ir racionalumą, atimdama iš vilniečių lengvai mokymo įstaigoms pritaikomą pastatą. Statybų inspekcija yra pasirengusi griauti beveik už 2 milijonus eurų Maskvos namus. Ką gi, vaikai palauks.
Lietuvoje, matyt jau įprasta, tai sniegas iškrenta netikėtai, tai rugsėjo 1 ateina neplanuotai, dabar birželio 1 nukrito iš giedro dangaus. Savivaldybė turi priimti sprendimus, bet toks įspūdis, kad yra pasimetusi. Išduodami leidimai statyboms tik šiemet ir tuo labai džiaugiamasi, nors jau seniausiai turėjo būti pastatytos mokyklos. Bet kaip visada buvo kažko laukiama, dabar jau aišku, kad vaikai palauks. Jeigu tendencijos išliks panašios mokytojai turės dirbti perpildytose klasėse. Jiems gal pasiūlys keliasdešimt eurų prie atlyginimo, bet tai situacijos niekaip neišspręs nei mokytojams, nei vaikams.
O kur dar mokytojų trūkumas, kai vaikai neturi po kelis mėnesius pamokų ar juos moko paskutinių kursų studentai. Didžioji dalis mokytojų yra priešpensinio ar pensinio amžiaus, tad jie bet kada gali pasitraukti į užtarnautą poilsį. O kas mūsų vaikų laukia tuomet? Juos mokys studentai ar žmonės be pedagoginio išsilavinimo?
Be abejo sveikintina, kad ateina žmonės į mokyklas, nors neturintys tinkamo išsilavinimo, bet turintys žinių ir noro jais dalytis. Vis dėlto norėtųsi, kad vaikus ugdytų pedagogai. Švietimas turi būti ir kokybiškas, ir profesionalus. Tik apie šiuos kriterijus jau seniausiai pamiršta. Kokie sprendimai buvo padaryti, kad pritrauktume, paskatintume rinktis pedagogo kelią? Jokie. Vaikai vėl palauks.
Tik ko reikia laukti ne visai aišku. Ar to, kad tauta susitrauks ir moksleivių sumažės, tad tiesiog natūraliai neliks problemos? Aišku yra privačios mokyklos, į kurias tėvai aktyviai stumiami. Na, kai valdžia nepasirūpina, tai verslas visuomet gali išspręsti vieną kitą problemą, netgi jeigu kalbame apie vaikų švietimą. O juk tai viena pamatinių teisių užtvirtintų Konstitucijoje.
