Dar labiau visus „išbudino“ informacija apie Kultūros ministerijoje vykusį, galimai neteisėtą, veiklą. Andriaus Tapino paviešinti signalai ir liudijimai, o dabar jau ir policijos dėmesio sulaukę tyrimai rodo, kad per pirmąją ministro savaitę įvyko rimtų pažeidimų: nepažįstami asmenys, kopijuojantys dokumentus, darbuotojų spaudimas perduoti duomenis, galimas jautrios valstybės informacijos pasisavinimas. Tai ne paprasti kaltinimai – tai realus grėsmės signalas valstybės saugumui ir kultūros institucijų nepriklausomumui. Jei tai pasitvirtins, vadinti tai „banditų savivale“ nebebus perkeltinė sąvoka.
Žemaitaičio įrašas socialiniuose tinkluose, kuriame jis spekuliuoja apie tariamą Arūno Gelūno žydišką kilmę ir kaltina jį valstybės perversmu, yra šlykštus antisemitinis išpuolis ir aiškus šmeižtas. Arūnas Gelūnas yra vienas šviesiausių man žinomų žmonių mūsų valstybėje ir mažai kas galėtų tai paneigti. Niekam ne paslaptis, kad Vilniaus apskrities policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl neapykantos kurstymo.
Politinis cinizmas ne mažiau skaudina. Vietoj atsakomybės valdžia ieško kompromisų ir „suvaldymų“ – Vilija Blinkevičiūtė siūlo „rasti būdų dirbti toliau“, o premjerė Inga Ruginienė rytais geria arbatą su Remigijum.
Šiandien „Nemuno aušros“ lyg ir nebeliko Kultūros, bet liko tiek Aplinkos, tiek Žemės ūkio ministerijose. O tai yra didelė galia. Jos lyderis jau ne kartą viešai demonstravo neapykantą bei antisemitinę retoriką. Ir kai valstybines institucijas valdo tokie žmonės, kuriems neįtinka žodžio laisvė, istorija ar tarptautiniai standartai, pati valstybė tampa pažeidžiama.
Teisėsauga jau įsitraukė – Seimo opozicija dėl neteisėto informacijos rinkimo kreipėsi į VSD ir Generalinę prokuratūrą, prokuratūra savo ruožtu perdavė tyrimą policijai. Tai yra labai gerai. Ir reakcija čia turi būti aiški: jei konstatuojami pažeidimai – atsakomybė privalo būti ne politinė, o teisinė.
Ką tai reiškia mums visiems? Tai reiškia, kad mes arba tylime, arba kovojame. Kultūros protestas dabar jau panašėja į pilietinį judėjimą, nes tai ne tik kultūros bendruomenės reikalas – tai mūsų valstybės, istorijos ir išlikimo klausimas. Šiandien svarbiausia nepamiršti, kad tikrąją jėgą turi tie, kurie nebijodami stoja ginti valstybės, atvirai reiškia savo poziciją bei nuomonę ir reikalauja skaidraus valstybės valdymo.
Aš žemai lenkiu galvą prieš visus, kurie dalyvauja ir stoja prieš šiandien vykstantį valstybės pamatų griovimą. Stovėkime už Lietuvą kartu. Mes atlaikysime.
