Padėtis Lukiškių aikštėje rodo problemą kaip mėgėjiškumo sąrėmių tendenciją. Dabarties bruožas, vizitkė.
Jeigu išliks Lietuvos valstybė, tai jos pagrindinė aikštė (juk taip, toks įstatymas) turės atitikti paskirtį. Byloti apie valstybę didesnę ir svarbesnę, negu vieno miestužio dabartis.
Ši bus taisoma. Laiko klausimas. Ir pastangų, aistrų, lėšų – be abejo. Nūnai nueikvotųjų neatgausi, reikės naujų.
Dirbtinės intervencijos į didingą erdvę bus šalintinos. Tai kelmai, kapčiai. Nesudėtinga. Juk ne nukirstų stuobrių sienelė ir miestelėnų su geriausiasis draugais pasilaigymo kalvelė-kapčius bylos apie seną valstybę.
Jeigu ši išliks.
Nesunkiai kada nors atkūrus laisvą aikštės erdvę, ji ir skelbs, reikš laisvę.
Toje erdvėje, be abejo, gali atsirasti šalies ženklas – čia Lietuva.
Valstybės ženklas. Gali jis dar kurį laiką neatsirasti. Gal kas nors (kaimynai?) nenori Vilniuje tokio ženklo. Tai patvirtintų jo svarbą. Kaip bus raitelis sumodeliuotas aušros debesyse – super užduotis bene dešimtmečiui pirmyn. Gal šimtmečiui. Čia išdykauti negalima.
Bet raitelis atjos, kai bus laukiamas.
Kai jam skambės visi Vilniaus varpai. Kai nenorėjusiems bus nesmagu prisipažinti.
