Tai abejotina. Kol kas visi požymiai, kad pasaulis atkakliai lenda į susinaikinimą. Moralinį. Ekologinį. Karinį technologinį. Jie susiję. Juk jeigu Astravo branduolinė chaltūra prie Vilniaus sprogs, mažai kam rūpės, kaip tą edukologiškai pavadinti. Neliks Vilniaus, pusė Lietuvos bus užteršta, apie tai reiktų kalbėti visose konferencijose, bet nekalbama.
Vis dėlto įsipareigojau šios dienos improvizacijai ir apie piliečių ugdymą. Mat pasipriešinimo būdai pagrindiniame moralinės savinaikos kelyje – tai ir yra vadinamasis pilietinis ugdymas.
O pilietis – tai gyventojas, kuriam rūpi bendruomenė, ne tik asmeninė einamoji sąskaita.
Kai sutrinka protų komunikacija, pavirstam tik rėkaujančia komuna. Nebemokam dainuoti. Prasideda niekų kautynės dėl pavadinimų. Dėl gandų. Šmėklų. Netgi dėl tarties.
Antai iš Kauno gimnazijos laikų ateina man išlikęs atminty senas bajeris apie šveplius.
„Mūsų seimoj visi svepli, tik as vienas – ne.“
Atsiprašau už folklorą. Jis padeda ir edukologijoje.
Dabar kažkurioj besireformuojančioj gimnazijoj, kurios vardas nupatriotinta Lietuva, bedarbiai veikėjai sukūrė naują šūkį arba sūkį:
„isdauzom sitą Seimą, ir isgelbėsim seimą“.
Jei nešupratot, gerbiamieji, tai dar geriau. Nors nesu tikras. Juk jeigu naują šušarą pavadinsi susara, tai vargu bau kaš norš pašikeiš.
Tokiai nesusišnekančiai visuomenei reikia daugiau profesionalių logopedų, pagelbstinčių taisyti nors tarties klaidas. Reiškia, ir nuoseklaus ugdomojo, edukologinio darbo. Ko visiems ir linkiu.
Turime tikrų žmoniškumo ir žmogaus išlikimo problemų, o mumis manipuliuoja mosuodami balionėliais.
Taigi daugiau tolerancijos švepluojančių tarties klaidoms, o mažiau – minties klaidoms. Tegul tik nešvepluoja mūsų mintys. Nesmerk savo brolio, net jeigu dėl tarties trūkumų ar plaukų spalvos pasijus atskira šočialine lytimi. Sakykim, toks jo būdas.
Labai reikalingi minčių logopedai.
Kalbėta konferencijoje „Pilietinis ugdymas Lietuvos ir pasaulio sėkmei“, 2021-05-13
