Deja, piliečiai, esminis žodis kitur. Skyrė... Ir dar Lietuva. Mes okupantui neskyrėm nieko, nes tokio skyrėjo nebuvo. Buvo avinėlis narve, kuriam gyvam lupo kailį. Kiek donorai norėjo, kiek tik jiems reikėjo. Po to, kai vyrai, kurie priešinosi lupimui, buvo sunaikinti.
Taip kaip „balsavimas“ įmetant popiergalį su vienintele paskirta pavarde nebuvo rinkimai („renkiesi“ iš vieno), ir nereikia vartoti melo žodžių.
Melas glūdi ir kombinacijoje „mums davė“. Nesvarbu, daugiau ar mažiau, juolab ta geradarystė. Čia esminis apgaulės žodis „mums“. Atėjo mat „jie“ ir atnešė dovanėlių. Ne, davė ar investavo sau, šeimininkaujančiam „amžiams prijungtoje“ svetimoje žemėje.
Bet latviška smegenų plovykla sukasi, ūžia, net kliokia. Juos jau pagavo. „Čtoby oni zanimalis jerundoj“ – išmėginta metodika. Skaičiuok, baudžiauninke, ne vien degėsius ir kapus, bet pirmiausia išversk nuluptą kailį.
„Nenustebčiau, jei tai pačio Kremliaus projektas“, parašė interneto skaitytojas.
Ir aš nenustebčiau. Veikiau nustebčiau, jei taip nebūtų. Jie dabar sėdi ant istorijos kranto ir žiūri, kaip latviška žuvytė, aukšlytė ar šprotytė, ragauja jauką. Žiū, tuoj ir lietuviška pūgžlytė-snarglytė atplauks pasigundyti. Ir abi pasimaus ant kablio pripažinusios, kad nebuvo okupuotos, juk pačios anuomet sprendė, kiek „skirti“ dėdei su naganu. Kiek ir kada laisva valia skirti jam savo gero, tik nelaikyk nagano man prie smilkinio.
Baikit su tom nesąmonėm apie vergo „skyrimą“ ir pono davimą tartum ne sau. Nevadinkim plėšiko geradariu, o apiplėštojo – donoru.
