Dabar šis šventas tikslas, atrodė, galės jau būti pasiektas lipdant naują parlamentinę ištikimųjų bei paviliotųjų daugumą… Ir fiasko!
Viktoras Pranckietis jau laisvinosi, o dabar laisvas ir nuo diktatūros, ir nuo nykaus negailestingo ujimo. Smaginosi bemaž visi medijų ir įkvėpimo laisvūnai. Reikėjo ištverti. Blogasis (gal ne blogiausias) atvejis siūlė laisvę nuo diktatūros ir patyčių pabaigą. Įvyko kitaip. Laimėjo padorumas. Pranckietis liko nelaisvas nuo pareigos, o Seimas?
Gal išvien jie įstengtų versti naują vagą, naują puslapį? Jeigu ne – tepersirenka.
Ne „Pranckietis“ yra problema, o valdymo stilius. Susirinkit, vyručiai ir damos, ir apsispręskit, ar pajėgūs dirbti kitaip.
Šįkart laisvųjų seimūnų buvo 78. Nepavaldžių brigadininkui. O rytoj – gausės ar mažės? Jei tęsis, kaip žadėta, kaltųjų ir “išdavikų” paieška, tai parlamentinė valstietija murdysis toliau, ir naujas vėjelis nepūstels. Būtų gaila.
Nauja būtų susivokimas, kad valstybė yra visų, reikia ne draskytis joje, o statyti susitariant. Brigadininkų galvosenos politikams tai neįprasta, bet kito kelio nėra. Jau treji metai prarasti.
Ne „Pranckietis“ yra problema, o valdymo stilius. Susirinkit, vyručiai ir damos, ir apsispręskit, ar pajėgūs dirbti kitaip. Ateina baisusis išmėginimas per Astravą, kraupesnis negu kėdė, padangos ir biudžetas krūvon sudėjus.
Štai kur būtina vienybė ir atstovų susirinkimas. Bendrija, komuna be diktato. Protas dėl Lietuvos.
Melavot, neva yra vienas, kuris „laikosi kėdės“. O ko jūs laikotės?
Išsilaisvinkit.
