Užsuko kartą pas jį Rudnosiukas ir klausia:
– Kaip, gaidy, gyvenimas?
– Pats pažiūrėk! – atrėžė tas ir praskleidė savo gyvenimo širmą.
– Fuuu, – pasibaisėjo Rudnosiukas, – gal tu geriau nė nesikapstyk!
– Agirdž, – krestelėjo Gaidys, – be šūdo nebus grūdo!
– Čia paties ar kieno kito? – užsikimšęs nosį patapšnojo Rudnosius.
– Kieno reikia, tieno, – sumurmėjo gaidys.
– Ką sakai? – nenugirdo Rudnosiukas.
– Dėjau, – iškošė kantrybės netekęs gaidys ir dėjo iš visų jėgų.
Išbrido Rudnosiukas, apdėtas nuo galvos iki kojų, nusipurtė – žiūri, iš tiesų grūdas! Parsinešė namo, pasodino po langu... Pabunda kitąryt – ogi laukai po langu žaliuoja kuo žaliausi!
Ir ėmė Rudnosiukui nuo to laiko sektis kaip ant mielių: rudenį nusiėmė derlių, suvalgė, o išmatas išmetė pro langą. O ten gaidys, kur kapstęs, kur dar nekapstęs, žiū jau ir dirba analitinį darbą.
– Kaip, gaidy, gyvenimas? – paklausė Rudnosiukas, persisvėręs pro langą.
– Šūdas ne gyvenimas! – atrėžė tas. – Pats pasižiūrėk!
– Giliai kapstai, – patapšnojo Rudnosiukas ir uždarė langą.
Vytautas V.Landsbergis yra knygos „Rudnosiuko istorijos“ autorius.
