15min be reklamos
Publikuota 2022 01 07, 09:43

Vytenis Andriukaitis: Apie „vertybininkus“ Lopatą, Kasčiūną ir Maldeikį

Trečiadienį, sausio 5 d., per vieną iš televizijos kanalų galėjome stebėti dar vieną laidą, skirtą „vertybinei“ Lietuvos užsienio politikai.
Vytenis Andriukaitis
Vytenis Andriukaitis / Asmeninio archyvo nuotr.

Tiesą pasakius, smagi tai būtų laida, jei nebūtų taip nejuokinga. Žurnalistė į diskusiją pakvietė tris atstovus iš Seimo valdančiosios daugumos – Matą Maldeikį, Raimundą Lopatą ir Lauryną Kasčiūną – ginti Vyriausybės sprendimą bei tris jų oponentus iš verslininkų ir pramonininkų pusės Marių Horbačiauską ir Rimą Varkulevičių bei Seimo opozicijos atstovą Saulių Skvernelį Vyriausybės sprendimui kritikuoti.

Kodėl ta laida galėjo priklausyti smagių laidų žanrui, atsakyti nebūtų buvę taip jau ir sunku, mat trys valdančiosios daugumos atstovai tikrai puikiai atliko legendinio Rusijos pasakėčių kūrėjo Ivano Krylovo du trumpus kūrinius. Žinia, jie tikrai patys to nenorėjo daryti, bet įkūnyti I. Krylovo pasakėčių personažus jiems pavyko. O personažai iš pasakėčios apie gulbę, lydeką ir vėžį, traukiančius pilną vežimą bei apie meškos paslaugą pasakėčioje apie atsiskyrėlį ir lokį. Smagiai tie trys Seimo valdančiosios daugumos atstovai į tas pasakėčias įsijautė. Bet deja, laida ypatingai nejuokinga, nes į rimtus ir argumentuotus oponentų klausimus bei pasisakymus iš valdančiosios daugumos atstovų nebuvo gauta jokių pasvertų atsakymų.

Diskusijoje dažnai pokalbis sukosi ne tik apie pačią Taivaniečių atstovybę Vilniuje, bet ir apie taip dabar vadinamą „vertybinę užsienio politiką“.

Tiesą pasakius, pravartu mums prisiminti, o kas gi tai yra. Ir ką apie tai kalba tiek Lietuvos Konstitucija, tiek ir Europos Sąjungos Lisabonos sutartis. Mat šiemet minime ir 1922 metų, ir 1992 metų Lietuvos Konstitucijų apvalias sukaktis. Tad pacituokime, kad būtų visiems aiškiau. Žinia, cituosiu 1992 m. Konstitucijos nuostatas.

Laida ypatingai nejuokinga, nes į rimtus ir argumentuotus oponentų klausimus bei pasisakymus iš valdančiosios daugumos atstovų nebuvo gauta jokių pasvertų atsakymų.

Taigi, užsienio politikoje Lietuva „vadovaujasi visuotinai pripažintais teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo“ (135 straipsnis).

Tiesa, kadangi laidos dalyviai minėjo strateginę partnerystę su JAV bei įvairias baimes apie galimus karus, tenka prisiminti ir dar vieną Konstitucijos nuostatą, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių“ (137 straipsnis). Čia tiesiog tarp kitko. Nes net JAV, kaip atskiros valstybės karinių bazių, Lietuvoje būti negali, taip pasakyta Konstitucijoje. Kiek lengviau yra su NATO aljansu ir Lietuvos naryste jame, nes NATO - jau daugiašalės, o ne vienos valstybės pajėgos. Kaip ir ES atveju, jei tokios ES pajėgos būtų.

Yra ir dar vienas svarbus Konstitucijos straipsnis, kuris skelbia labai aiškiai apie Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas: „Respublikos Prezidentas: 1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“ (84 straipsnis).

Ir pagaliau pati Lisabonos sutartis, kuri Lietuvoje galioja kaip sudėtinė mūsų konstitucinės ir teisinės sistemos dalis, grindžiama šiomis vertybėmis: „pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant ir mažumų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.“

Tai štai ir visas vertybių sąrašas. Ir būtent jomis remiantis ES turi aiškų tikslą: „Skatinti taiką, savo vertybes ir savo tautų gerovę.“ Taigi, skatinti taiką – nelengvas tikslas, bet tik toks jis yra kaip pati didžiausia ES šalių vertybė.

ES užsienio politikoje pripažįsta tarptautine teise grindžiamus daugiašalius santykius.

Ir dar, ES skatina vertybes, bet ne primeta, ne eksportuoja jas į kitas šalis, ne „mosuoja“ jomis į kairę ir į dešinę, nekuria ir neeskaluoja dėl to tarptautinių įtampų ir konfliktų. Ji jas gina, kai yra pažeidžiama tarptautinė teisė. Dėl to ir sankcijų mechanizmai yra sukurti. ES užsienio politikoje pripažįsta tarptautine teise grindžiamus daugiašalius santykius. Su visomis Jungtinių Tautų narėmis, įskaitant ir tas, kuriose nėra demokratinės santvarkos. O pasaulis, kaip žinia, margas.

Taigi, kaip matome, vertybės daugmaž yra aiškios ir universalios visoms ES šalims. O kas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus Lietuvoje - irgi aišku.

Aišku ir tai, kad Prezidentas ir Vyriausybė KARTU vykdo užsienio politiką, kai Prezidentas jau nusprendžia, ką ir kaip teks vykdyti.

Tik štai trys valdančiosios daugumos atstovai to niekaip nesupranta. Ir akivaizdžiai įkūnija gulbės, lydekos ir vėžio vaidmenis tempiant Lietuvos užsienio politikos vežimą. Atrodo, jog būtent tarp šio Seimo, Vyriausybės ir Prezidento yra įstrigęs šis vežimas. O ir apie vertybes kalbėdami, šie Seimo nariai pamiršta, kad visų Lietuvos dokumentuose išvardintų vertybių pagrinde glūdi SVEIKAS PROTAS. Jis ir pats yra vertybė. Bet kai jo nėra, tada ir su kitomis vertybėmis prastai.

Na, o kai prasidėjo šių trijų daugumos atstovų kalbos apie dėl šio žingsnio patirtą Lietuvos sėkmę įsigyjant JAV, kaip vienintelę strateginę partnerę šiame konfliktų politikos darymo procese, tada jau prasidėjo ir pasakėčios apie atsiskyrėlį ir lokį inscenizacija.

Toje pasakėčioje kalbama, kad lokys, norėdamas nubaidyti musę nuo miegančio savo draugo, akmeniu suduoda miegančiajam per galvą. Ir musės nebėra, bet ir miegantysis irgi pribaigtas. Todėl ir pasakėčios moralė yra apie ne bet kokį, bet apie paslaugų kvailį, kuris pavojingesnis ir už priešą. Taigi, ar tikrai tokia paslaugaus kvailio iš Lietuvos pusės užsienio politika naudinga netgi ir tai pačiai JAV? Juk tai vadinama „meškos paslauga“. Ši paslauga skaudžiai atsisuka ir į Lietuvos pusę, ji smūgiuoja ir Lietuvos ekonomikai, ir pramonei, ir žmonėms.

Taigi, ar tikrai tokia paslaugaus kvailio iš Lietuvos pusės užsienio politika naudinga netgi ir tai pačiai JAV?

Iš savo patirties dirbant Europos Komisijoje galiu pasakyti, kad tokie žingsniai atneša visiems daug daugiau komplikacijų nei naudos. Man teko kartu su komisarais Cecilia Malmström ir Phil Hogan dalyvauti derybose su JAV administracija dėl laisvos prekybos sutarties. Net tuo

atveju, kai JAV Prezidentas Barakas Obama Rusijos embargo akivaizdoje buvo davęs pažadą ES atverti JAV rinką tam tikriems žemės ūkio produktams, deja, derybos su JAV Žemės ūkio departamentu (USDA) buvo be galo sunkios.

Per penkerius metus nuo pažado pradžios taip ir nepavyko sutarti dėl JAV rinkos atvėrimo ES šalių produkcijai netgi tokiame sektoriuje, kaip kriaušės ir obuoliai. Tam nebaigtam derybų laikotarpiui atminti saugau USDA padovanotą parkerį, kuriuo tik parafavome suderintus ketinimų protokolus. Deja, po naujos JAV administracijos atėjimo tai buvo įšaldyta.

Taigi, ar tikrai tokia paslaugaus kvailio iš Lietuvos pusės užsienio politika naudinga netgi ir tai pačiai JAV?

O kliūčių toms deryboms buvo būtent pačioje JAV. Mat, lemia JAV augintojų ir gamintojų interesai, o ne JAV prezidento pažadas. Ir niekas nedrįs taip lengvai savo gamintojų ar augintojų interesų aukoti. JAV tai puikiai žino. Lietuvoje valdantieji, atrodo, to nuoširdžiai nesuvokia, nors laidoje pramonės atstovai ir Saulius Skvernelis bandė jiems apie tai priminti.

O jei ir kai tarptautinėje komplikuotoje rinkoje atsiranda dar vienas naujas problemų kūrėjas, kuris gali pabloginti JAV prekybos balansus, tuomet ačiū už tokį taip vadinamą „sąjungininką“, nes paslaugaus kvailio juk niekam nereikia. Deja, mūsų trys laidos dalyviai iš valdančiosios daugumos mano, kad kvailys su iniciatyva nėra toks pavojingas faktorius tarptautiniuose santykiuose.

Jie nenoromis kartojo sovietmečio dainelę: „Lietuva skambės tautų brolijoj/ TSRS skambiausioji styga/ Lietuva grobikų jau nebijo / budriai saugo milžino jėga!“ Tik dabar lyg tai JAV organizuojamoje brolijoje. Taigi, dainelė, kaip matome, ta pati, tik - milžinas kitas, dabar jau JAV.

Deja, mūsų trys laidos dalyviai iš valdančiosios daugumos mano, kad kvailys su iniciatyva nėra toks pavojingas faktorius tarptautiniuose santykiuose.

Štai tokia logika padvelkė R.Lopatos, M.Maldeiko ir L.Kasčiūno atsakymai. Apgailėtinas servilizmas, iš sovietmečio persikeliantis ir į šiuos laikus. Kokį šie trys Seimo nariai įgijo sąjungininką, oho, smagu net pagalvoti! Sąjungininką, kuris greičiausiai tokių paslaugių kvailių net ir nenori. Bet mūsiškiams atrodo, kad dėl to verta net ir savo ūkį suvaryti į ožio ragą. Juk, jei ką, tas naujas milžinas apgins mus nuo grobikų.

Sovietmetyje buvo daug tokių propagandistų, netgi pasikeitusių savo pavardes, kad tik karštesniais „naujojo tikėjimo“ gynėjais atrodytų. Štai toks pavardę pasikeitęs tūlas Alpas Liepsnonis triuškino tuos, kurie „komunizmo vertybių“ nesupranta. Na, dabartiniai liepsnoniai greičiausiai irgi triuškins tuos, kurie tokios Lietuvos „vertybinės“ užsienio politikos nesupranta. Tik su sveiku protu tai vargu ar suderinama.

Kažkada R.Lopata vadovavo tokiam Marijampolės forumui. Tiesa, tą forumą finansavo „ARVI“ koncernas. Tada R.Lopata labai aktyviai įrodinėjo Baltarusijos rinkos naudą Lietuvos verslui. Tiesa, „ARVI“ koncernas tais laikais toje rinkoje irgi turėjo daug reikalų. O štai dabar jau R.Lopata neprisimena to, ką tuomet Marijampolėje teigė. Tai bent „lopatologija“, kai taip greitai, reikalui pasisukus į kitą pusę, tas pats autorius užmiršta, ką anksčiau yra sakęs bei kas tarptautinėje prekybos ir užsienio politikoje yra racionalu.

Štai dėl ko ir nebejuokinga ši laida, kai matai, kad besiginantieji nesuvokia, jog jų ginama užsienio politika net ir nepretenduoja į vertybėmis ir pragmatizmu paremtus racionalius

žingsnius. Vertybinė politika visada yra ir pragmatiška politika, nes tai paremta sveiko proto reikalavimais.

Tad valdančiosios daugumos atstovams pravartu būtų susipažinti su Kinijos išminčiaus Konfucijaus (Kong Fuzi) patarimu: jei padarei klaidą, kuo greičiau ją ištaisyk, nes ištaisyta klaida - jau nebe klaida. Tai ypač pravartu išgirsti L.Kasčiūnui, taip bravūriškai kalbėjusiam apie klaidos ištaisymo negalimumą. Padėkime visi jiems kuo greičiau suprasti Konfucijaus patarimą. Nes tikrai toliau taip tęstis nebegali.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min