Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 23d. 13:29

Vytenis Andriukaitis: COVID-19 ir kas toliau – privalu susitarti dėl trijų dalykų

Vytenis Andriukaitis Lietuvai žengiant žingsnius link ekonomikos atstatymo, privalėsime sutarti dėl trijų labai svarbių dalykų: epidemiologinės situacijos valdymo ir kontrolės, teisinių reikalavimų įgyvendinimo ir kaip švelninsime socialinius-ekonominius krizės padarinius.

COVID-19 pandemija jau keturis mėnesius yra prikausčiusi viso pasaulio dėmesį. Šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei 2,5 milijono užsikrėtusių žmonių, daugiau nei 704 tūkstančiai jau pasveiko ir turi antikūnų savo organizme. Tai – pirmoji banga žmonių, pirmą kartą įgijusių neaišku kiek truksiantį imunitetą.

Bet mirė beveik 180 tūkstančių gyventojų. Iš šių bendrųjų visos planetos skaičių užsikrėtusių Europos Sąjungos (ES) ir Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) šalių piliečių yra beveik milijonas, o mirusių – daugiau nei šimtas tūkstančių.

Tad kol kas didžiausias pandemijos židinys yra ES teritorijoje bei JAV, kurioje daugiausia ir užsikrėtusių, ir mirusių žmonių. Bet pandemijos banga plinta ir į Afriką, ir į Pietų Ameriką, ne tik Eurazijos žemyne. Taigi, pasaulio mastu žvelgiant, dar nėra galimybių pandemiją atšaukti.

Yra ir kitų grėsmių

Šiame kontekste pravartu pažvelgti į kitas netekčių ir susirgimų sritis, kurios nėra žiniasklaidos ir žmonių dėmesio centre. Žinoma, statistika visada yra santykinė – juk tiek COVID-19, tiek kitais atvejais paklaida egzistuoja, nes yra daug yra asimptominių ligų atvejų, kurie į suvestines nepatenka. Bet kad COVID-19 nebūtų vieniša mūsų diskusijų apie grėsmes kontekste, štai: 7,7 milijardams žmonių per šiuos metus (per beveik ketverius mėnesius) teko: nuo sezoninio gripo prarasti 149 991 žmonės, nuo AIDS/ŽIV – 518 309.

Tie skaičiai bus didesni, jei skaičiuotume nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio. Tad COVID-19, kurio skaičiai pateikiami nuo 2019 m. gruodžio, dar neviršijo AIDS/ŽIV netekčių, ir apylygiai žengia su sezoninio gripo netektimis. Bet jei pažvelgsime į tai, kad per šių metų pirmuosius mėnesius nusižudė 330 629 žmonės, nuo įvairių ligų ir nelaimių netekome 2 343 551 vaikų iki penkerių metų amžiaus, gimdydamos mirė 95 298 moterys, pamatysime, jog problemų mastai yra dideli ne tik dėl COVID-19, bet ir dėl kitų grėsmių, kurios yra čia pat, bet sulaukia stebėtinai mažai dėmesio.

Tačiau COVID-19 infekcija vis tik šiame kontekste yra išskirtinė.

Pirma, šis korona šeimos virusas yra naujas, su juo žmonija susiduria pirmą kartą. Taip pradžioje buvo ir su AIDS/ŽIV, SARS, Ebolos virusu. Jis savyje turi daugybę epidemiologinių nežinomųjų ir dar nežinomų grėsmių. Ankstesnės infekcijos jau daugiau ar mažiau pažįstamos ir valdomos.

Antra, jo užkrečiamumo koeficientas greičio ir dažnio atžvilgiu labai didelis – plinta labai greitai, sukelia didelę užkrečiamumo bangą su lengvais, vidutiniais ir sunkiais ligos požymiais. Todėl dideli ligonių skaičiai užgriūna ligonines, poliklinikas ir kitas gydymo įstaigas, dėl ko virusas ima plisti ir tarp pačių medikų. Sveikatos apsaugos įstaigos gali neatlaikyti tokio krūvio, o kur dar sunkios komplikacijos žmonėms, intensyvi reanimacija ir prarandamos žmonių gyvybės.

Trečia – specifinio gydymo nėra, lieka tik griežtos biosaugos, sanitarinės, higieninės ir karantininės priemonės bei įstatymiškai būtinas tų priemonių įvedimo poveikio žmonių sveikatai ir šalies ekonomikai vertinimas pasiremiant kaštų ir naudos analize. Suprantama, kad tos priemonės apsunkina ar sustabdo socialinį ir ekonominį gyvenimą ir sukelia ekonomines pasekmes.

Keturi PSO scenarijai

Tad Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) dar sausio mėnesį parengti šio viruso plitimo bangos suvaldymo keturi scenarijai (apie juos jau rašiau anksčiau), jei valstybės būtų pasirengusios juos aktyviai įgyvendinti, galėjo padėti pasiekti kitokių rezultatų.

PSO, pasiremdama tik moksliškai pagrįstomis prielaidomis, o ne viešąja nuomone, nuo pat pradžių teikė išsamias epidemiologines rekomendacijas, išplatino metodikas, laboratorinės diagnostikos standartus, laikinųjų ligoninių modelius, reglamentus ir t. t. Tai padaryta per keletą savaičių nuo protrūkio pradžios, tuo lengvai galima įsitikinti peržvelgus PSO internetinius puslapius.

O kur dar milžiniškos pastangos kurti vakcinas ir organizuoti pasaulinius klinikinius tyrimus gydymui bei reikiamų lėšų kaupimas. Neabejotina, kad ir PSO veikė naujos infekcijos akivaizdoje, todėl jai buvo sunku apsispręsti ir dėl epidemiologinių vertinimų, ir dėl to, kada skelbti vienokio ar kitokio lygio pasaulinės pandemijos pradžią. Tad jos žingsniuose taip pat buvo tam tikra dozė nežinomybės ir netikrumo.

Bet kažkas turi būti kaltas, jei namų darbai kiekvienoje šalyje atliekami ne pagal scenarijus ir ne pagal teisiškai privalomus ir pačių prisiimtus tarptautinių reglamentų protokolus. Labai lengva PSO paversti atpirkimo ožiu netgi tada, kai vienos ar kitos šalies reakcija aiškiai nebuvo grįsta mokslinėmis rekomendacijoms. Tai pasauliniame informaciniame lauke galima pamatyti ir dabar.

O kur dar konspiracijos teorijos apie tai, jog virusas buvo sukurtas laboratorijose; apie „blogiečius“ vienose šalyse ir nukentėjusius „geruosius“ kitose; apie tai, kaip labiau politizuoti pandemijos problemas, pasakant kam tarnauja PSO? Juk ir dabar galima pamatyti parašų rinkimus ne tam, kad pandemijos problemos būtų sprendžiamos, bet tam, kad dar labiau paskatintų vieną ar kitą politinę stovyklą.

Labai lengva PSO paversti atpirkimo ožiu netgi tada, kai vienos ar kitos šalies reakcija aiškiai nebuvo grįsta mokslinėmis rekomendacijoms.

Tačiau grįžkime prie COVID-19. Tie gerai epidemiologams žinomi principai ir dėsniai – išankstinio pasirengimo, budrumo sistemos parengties, stebėsenos, atsekamumo, testavimo, profilaktikos, higieninių ir sanitarinių priemonių bei biosaugos, karantinavimo ir izoliavimo – turėjo pradėti veikti kiekvienoje šalyje iš karto nuo pirmųjų pranešimų apie naujo viruso pasirodymą.

Pasiruošimas juos įgyvendinti turėjo būti padaryti kaip namų darbai dar iki patenkant virusui į vienos ar kitos šalies teritoriją. Kitaip tariant, strateginiai planai turėjo būti jau paruošti, pradiniai ištekliai jau turėjo būti sukaupti, pradinės parengtys jau turėjo būti įgyvendintos. Esant tokiame parengties režimui tie keturi scenarijai greičiausiai būtų davę geresnius rezultatus. Ir didelė tikimybė, kad pakaktų tik dviejų ar trijų scenarijų.

Dėl ko turėtume susitarti

Bet yra kaip yra, dabar jau daugiau nei mėnesį visuotinio karantino režimas yra ir Lietuvoje. Jau šiandien akivaizdu, jog atstatyti ekonomiką yra būtina, bet ne žmonių gyvybių sąskaita. Jų neatstatysi – tai privalu suprasti visiems! Ir patiems žmonėms, ir verslui, ir Seimui, ir Vyriausybei.

Todėl žengiant žingsnius link ekonomikos atstatymo, reikia pirma sutarti, dėl kelių labai svarbių dalykų.

Pirmas svarbus dalykas – kaip sutarti dėl epidemiologinės situacijos kontrolės ir valdymo. Labai rekomenduočiau pasižiūrėti prieš kelias dienas įvykusią Niujorko gubernatoriaus Andrew Cuomo spaudos konferenciją apie tai, kaip valdoma epidemiologinė situacija Niujorke, apie karantininių reikalavimų dinamišką taikymą, atsižvelgiant į tyrimų duomenis ir sergamumo rodiklius, ir apie kitus susijusius dalykus. Lietuvoje tie, kurie kasdien rengia tokias konferencijas, galėtų pasimokyti, ką ir kaip reikia pristatyti žmonėms.

Atstatyti ekonomiką yra būtina, bet ne žmonių gyvybių sąskaita

Svarbiausia žinia yra aiški – šis virusas yra ir bus tarp mūsų tol, kol neturėsime veiksmingos vakcinos. Turime pakankamai įrodymų, kad buvo virusai, kuriuos išnaikinome, nes turėjome efektyvias vakcinas. Yra virusai, kurių pavojų eliminavome ar sumažinome dėka vakcinų, yra virusų, kurių poveikį sušvelninome dėl vakcinų, nors jis sezoniškai atsikartoja. Yra virusų, kuriems vakcinos neturime, bet turime efektyvų prieš virusinį gydymą. Tačiau, deja, yra virusų, kurių pavojų galime sumažinti tik griežtomis biosaugos priemonėmis, nes nėra nei vakcinų, nei kitokio gydymo.

Lietuva tokią patirtį turi – tai afrikinio kiaulių maro virusas. Jis jau yra Lietuvos gamtoje, šernuose, jis yra mirtinas kiaulėms, turėjome pakankamai daug nuostolių dėl šios nelaimės. Vakcinos nuo šio viruso nėra. Bet išmokome karantino taisyklių, griežtų biosaugos priemonių, plačios informacinės kampanijos ir mokymų dėka valdyti situaciją. Komercinės kiaulidės nežlugo, protrūkiai reti, kiaulienos parduotuvėse netrūksta. Žinoma, ekonominės kiaulininkystės Lietuvoje veikla labai suvaržyta, bet įmanoma.

Tad turime suprasti bendrą taisyklę: esant virusui mūsų aplinkoje, gyventi teks visuotinai laikantis aukštų higienos, sanitarijos ir biosaugos reikalavimų. Rankų, paviršių, viešojo transporto dezinfekcija, kaukės, fizinė distancija, masinių susibūrimų draudimas, apsipirkimų, griežti reikalavimai paslaugų teikimo sektoriuje ir viešajam transportui, apribojimai gydymo įstaigose, paslaugų ir kelionių sektoriuose ilgą laiką turės paklusti griežtoms sanitarinėms ir higieninėms taisyklėms. Niekas negali garantuoti sporadinių protrūkių, atkritimų ar antros bangos pakilimo pavojų. Tad šios pasikeitusios sąlygos – jau ilgesnio laikotarpio būtinybė.

Antra – testavimas, testavimas ir dar kartą testavimas. Būtina turėti bendrą populiacijos vaizdą. Tik testai gali padėti gaivinti ekonomiką, jei norime apsaugoti ir žmonių gyvybes, ir darbo vietas! Turime turėti kiekvieno miesto ir kiekvienos savivaldybės epidemiologinį žemėlapį, su kuriuo turi būti supažindinti ir gyventojai, ir darbdaviai. Juk ir dabar akivaizdu, kad rizika užsikrėsti yra didesnė didmiesčiuose ir aplink juos bei stambių rajonų centruose. Ir karantino priemonės turi būti nukreiptos į tikslinius židinius, o ne visuotinai.

Svarbu, kad darbdaviai turėtų informaciją, kurie darbuotojai turi didesnę riziką susirgti ir patirti sunkias komplikacijas. Tam turi būti sukurta elektroninė duomenų bazė ir mobiliosios programėlės, kurios gali talkinti valdant epidemiologinę situaciją. Tik derinant bendrąsias biosaugos taisykles su tikslinių židinių karantinavimu ir rizikos grupių prevencija galime judėti į priekį. Būtina greičiau validuoti ir patvirtinti greitųjų testų panaudojimo taisykles. Ir temperatūros matavimai, ir greitieji testai bendram higieninio ir sanitarinio režimo kontekste tikrai padėtų apsisaugoti nuo protrūkių ir valdyti situaciją.

Esant virusui mūsų aplinkoje, gyventi teks visuotinai laikantis aukštų higienos, sanitarijos ir biosaugos reikalavimų.

Trečia – didelis dėmesys ligoninių, poliklinikų ir slaugos įstaigų sanitariniam epideminiam režimui, jo stiprinimui, periodinių serologinių tyrimų atlikimas darbuotojams, medikų mokymai, jų darbo sąlygų palengvinimas, materialinių poreikių ir saugos priemonių pilnas užtikrinimas. Šis sektorius turi gauti prioritetinę europinę finansinę paramą kuo skubiau, kad būtų užtikrintas sistemos pasirengimas galimiems iššūkiams ir protrūkiams. Ir, suprantama, serologinių tyrimų taikymas paramedikams, policijai, socialinės sferos darbuotojams bei tiems, kurie darbe daug kontaktuoja su kitais žmonėmis.

Taigi, pirmoji sritis – epidemiologija.

Būtinos stalo knygos

Kitas svarbus dalykas – teisinių specifinių reikalavimų įgyvendinimas visur, visose gyvenimo srityse būtent šiomis pasikeitusiomis sąlygomis. Necituosiu Lietuvos Konstitucijos reikalavimų, juk ji yra ir tiesiogiai taikomas aktas (deja, mažai žmonių į tai atkreipia dėmesį). Bet yra civilinės saugos, darbuotojų saugos ir sveikatos, žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymai.

Jų normos turi tapti darbdavių, profesinių sąjungų bei darbuotojų, savivaldybių, vyriausybės bei jos įstaigų stalo knygomis. Turi būti parengtos tų įstatymų straipsnių nuostatų taikymo instrukcijos, kurios palengvintų valdyti veiksmus ekonominiame ir socialiniame sektoriuose. Ir ypač pravartu prisiminti sutarties dėl ES veikimo 191 straipsnyje įtvirtintą teisinį atsargumo principą, kuris taikomas ne tik aplinkosaugai bet ir žmonių sveikatai. Jo reikalavimų kontekste turi būti įgyvendinamas štai toks reguliavimas:

  1. Priemonės, kurių reikia žmonių sveikatai apsaugoti, turi būti proporcingos žmonių siekiamam sveikatos apsaugos lygiui;

  2. Tos priemonės konkrečioje srityje turi būti taikomos visiems vienodai;

  3. Jos turi būti derėti su kitais, jau pritaikytais, apribojimais;

  4. Jų poveikis turi būti pagrįstas kaštų ir naudos analize;

  5. Jos turi būti peržiūrimos remiantis moksliškai pagrįstų duomenų dinamika;

  6. Jų naudojimas turi būti susijęs su jų įvedimą įgyvendinančių asmenų ar įstaigų atsakomybe.

Štai kodėl valdžios institucijos turi tai žinoti. Negalima nereikalauti poveikio žmonių sveikatai bei socialiniam ir ekonominiam gyvenimui vertinimo iš atsakingų institucijų. O kol kas tokio vertinimo aš pasigendu. Tartis, liaudiškai kalbant, su „ponu Palubinsku“ neišeina. Tad pasirengimo veiklai ir tos veiklos įgyvendinimo epidemiologinėje ar ekstremalioje situacijoje strateginiai planai jau turėjo būti parengti arba bent jau rengiami ir derinami su visais subjektais, kuriems tenka atsakomybė dirbti tokiomis nepaprastomis sąlygomis. Ir tai išplaukia iš konstitucinių ir teisinių reikalavimų. Tai antroji – teisinė sritis.

500 eurų beprocentė paskola

Ir pagaliau trečias svarbus dalykas: saugant žmonių gyvybes, būtina kompensuoti ar sušvelninti jų patiriamus socialinius ir ekonominius sunkumus. Tad ir verslo atgaivinimo planai taip pat turi prasidėti pirmiausia nuo žmonių prarastų pajamų atstatymo bei skubios paramos namų ūkiams. Juk pavasario darbai čia pat, Lietuvoje keli šimtai tūkstančių šeimų turi pagalbinius ūkius – sodus, daržus, kitas pagalbines veiklas.

Sėklos, sodinukai, įrankiai, trąšos – visa tai reikia skubiai pirkti, po to sėti, sodinti, tręšti. Štai dabar būtina tartis su tiekėjais, kad, panašiai kaip maistą pristatant į namus, būtų steigiami mobilūs įvairiausių reikmenų pardavimų punktai, decentralizuotas tiekimas, žmonės apsaugomi nuo stovėjimo ilgose eilėse ir t. t.

Bet tam, kad žmonės galėtų tai pirkti, būtina jiems suteikti greitą beprocentinę paskolą valstybės lėšomis. 500 eurų paskola žmogui tikrai finansiškai yra pakeliama bendrame lėšų skolinimosi kontekste. Žinoma, nustatant jos grąžinimo per dvejus metus sąlygas ir baudas, jei negrąžina. Ir tokios paskolos pavyzdžių pasaulyje daug. Vien JAV administracijos žingsnis vertas nagrinėjimo.

Saugant žmonių gyvybes, būtina kompensuoti ar sušvelninti jų patiriamus socialinius ir ekonominius sunkumus.

Tuo pačiu pirmumo tvarka būtina suaktyvinti agropramoninį kompleksą. Juk pavasario darbų į rudenį nenukelsi. Tad pavasariniai darbai turi turėti strateginiame ūkio skatinimo plane „žaliojo koridoriaus“ statusą. Tiek mobilizuojant finansus, tiek ir padedant organizuoti darbus griežtų epidemiologinių reikalavimų šviesoje.

Laipsniškas kitų pramonės ir verslo sričių gaivinimas turi būti daromas žingsnis po žingsnio, suderinant ir tiesioginio, ir nuotolinio darbo tolimesnes galimybes bei griežtai stebint epidemiologinę teritorijų ir verslų kontrolę.

Praleista Lietuvos proga

Terminas „laisvinti karantino sąlygas“ yra netinkamas. Juk ribotas karantinas, griežtesnis teritorinis zonavimas protrūkių atvejais lieka galioti, kaip ir visi biosaugos reikalavimai. Turime kalbėti apie tai, kokie įvesti visuotiniai suvaržymai turi būti keičiami, bet lokalūs karantinai, jei reikės, turi būti taikomi. Neatmestina ir tai , kad gali vėl būti įvesti vienokie ar kitokie visuotiniai suvaržymai. Bet jie turi atitikti atsargumo principo, taikomo visoje ES teritorijoje, reikalavimus. O tam reikia ir mokslinių, ir ekspertinių, ir ekonominių, ir gamybinių pajėgų. Vien pavienių ministrų statistinių spaudos konferencijų nepakanka.

Taip pat svarbu sekti visus Europos Komisijos pasiūlymus socialinių problemų sprendimui ir ekonomikos gaivinimui. Juk dabar visi ES finansiniai instrumentai tam pajungti – ir InvestEU, ir ECB, ir EIB. Šie sutrumpinimai turi būti visuomenės diskusijų centre. Lietuva turi skubiai formuoti savo pasiūlymų paketus, įtraukdama ne tik makroekonominius rodiklius. Tad reikia įtraukti ir skurdo, socialinės nelygybės, sveikatos, aplinkos užterštumo aspektus. Ir, suprantama, Lietuvos projektus įgyvendinant ES „Žaliąjį kursą“.

Turtingesnės ES šalys dosniau parems savo žmones ir verslus, bet po šios krizės padidės skirtumai ir tarp šalių narių, ir tarp žmonių pragyvenimo lygių kiekvienos šalies viduje. Lietuvai reikia ypatingai skubėti norint pritraukti daugiau investicijų ūkio nuosmukiui įveikti. Tam reikia mobilizuoti ir verslą, ir savivaldybes, ir mūsų ekspertinius pajėgumus.

Lietuva praleido progą per praėjusius penkerius metus pateikti paraiškas į papildomą investicinį finansavimą. Deja, bendradarbiavimo dvasia ir solidarumas verslo projektuose bei kooperacijos stoka kišo tam koją. Gal ši krizė pakreips mūsų mąstymą į pažangesnę kryptį. Gana galvoti kiekvienam: „Kaip laimėti milijoną aukso puode?“ Tokia logika neveikia. „Kaip susiburti papildomam milijonui?“ – štai kur yra išėjimo iš šios krizės receptas. Tikėkimės, kad imsime keistis.​

Vytenis Andriukaitis yra PSO specialusis pasiuntinys Europos regionui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min