Sekite 15min Google
Ir grįžus iš Gaštaino į Lietuvą į mano akiratį staiga pateko visuomenėje įsiplieskę ginčai dėl gydytojo, psichiatro Lino Slušnio atsisakymo kalbėti su nepilnamečiu pacientu jo gimtąja kalba, pacientui esant krizinėje psichikos sveikatos būklėje.
Atidžiai perskaičiau straipsnius ir išklausiau LRT laidas, kuriose apie tą atvejį kalbėjo ir pats gydytojas Linas Slušnys. Tiesa, vienoje LRT laidoje pokalbis pakrypo į tai, kodėl tautinėms bendrijoms priklausantys Lietuvos piliečiai ir jų vaikai ne visais atvejais išmoksta valstybinę lietuvių kalbą. Taip, tokia problema yra, bet ji tikrai nėra šio aptariamo atvejo pagrindinė ašis. Šio atvejo pagrindinė problema yra gydytojo ir paciento, o ypač gydytojo ir nepilnamečio paciento santykis.
Turime dėti pastangas, kad žmoniškumas, o ne „iš principo“ atsisakymas ligos akivaizdoje bendrauti su pacientu jo gimtąja kalba, tikrai liktų mūsų sveikatos apsaugos sistemos pagrindu.
Nors ir nedaug, bet pažįstu gydytoją Liną Slušnį. Teko susidurti su juo tiek sprendžiant psichiatrinės pagalbos teikimo klausimus sveikatos apsaugos sistemoje, tiek ir diskusijose, kai jis buvo Seimo nariu. Jis yra geras savo srities specialistas, sutelkęs dėmesį į vaikų ir paauglių psichinę sveikatą. Ir mandagus pašnekovas debatuose.
Bet šį kartą kalba eina ne apie L.Slušnio profesinių žinių spragas, konsultuojant psichinėje krizėje atsidūrusį nepilnametį. Kalba eina apie tai, kad jis atsisakė su nepilnamečiu kalbėti šio paciento gimtąja kalba, nors pacientas pristatytas dėl jį ištikusios krizės ir noro nusižudyti. Paciento gimtoji kalba yra rusų, o štai gyd. L.Slušnys, kaip jis pats teigia, „iš principo nebekalba rusiškai“. L.Slušnys sako, jog moka tris kalbas: anglų, prancūzų ir rusų. Štai šioje vietoje ir stabtelkime.
Kai paauglys yra psichinėje krizėje, gydytojas pirmiausia turi skubiai aiškintis paciento būklę, nustatyti krizės simptomus, jos gylį, atmesti vienas ar kitas galimas ligas, kad tiksliau nustatytų diagnozę. Ir štai čia paciento kalbos mokėjimas gydytojui gali ypač padėti. Daug daugiau nei tarpininkai vertėjai.
Praktinėje gydytojo veikloje praleidau daugiau kaip dvidešimt metų. Dirbant sutikau ir lietuvius, ir lenkus, ir rusus, ir moldavus, ir gruzinus, ir baltarusius, ir dar daugelio kitų tautybių pacientus. Statant Ignalinos atominę elektrinę, statybose dirbo daugelio tautybių žmonės. O ir Vilnijos krašte gyvenę vietiniai kalbėjo „tuteišų kalba“. Ir kaip man palengvindavo diagnostiką rusų, lenkų, vokiečių kalbų žinojimas. Ir kaip būdavo sudėtinga, kai tadžikas ar uzbekas visai nemokėdavo rusiškai ar vokiškai, o vertėjas irgi ne visada suprasdavo man rūpimo klausimo esmę. Tuomet diagnozės klaidos tikimybė išaugdavo.
Iš L.Slušnio paaiškinimo galima suprasti, kad angliškai ar prancūziškai su pacientu, nemokančiu lietuvių kalbos, jis greičiausiai kalbėtų, o štai rusiškai – ne. Tiesa, Lietuvos įstatymai nenumato, kad gydytojas turi su pacientu kalbėti pastarojo gimtąja kalba. Bet mūsų įstatymai ir nedraudžia gydytojui su pacientu kalbėti paciento kalba, jei jis tą kalbą moka. Paciento ir gydytojo santykyje nėra kategoriškai reikalaujama bendrauti tik valstybine kalba.
O štai gydytojo etiniai principai kalba visai ką kita. Jie yra aprašyti Pasaulio Medikų Asociacijos Ženevos deklaracijoje bei atnaujintoje Hipokrato priesaikoje. Atnaujinta Hipokrato priesaika skelbiama ir Lietuvos bioetikos komiteto.
Atnaujinta Hipokrato priesaika reikalauja iš gydytojo „sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydyti be išimties visus“ pacientus, vengti BET KOKIO NEHUMANIŠKO ŽINGSNIO. Gydytojas net verčiamas neturi sutikti, kad jo žinios būtų nukreiptos prieš ŽMOGIŠKUMĄ. Neverta cituoti ir kitų šios priesaikos vietų. Norintieji gali apie tai pasiskaityti Bioetikos komiteto puslapyje.
Neapykanta visai kitai tautai yra nepriimtina, juolab jeigu ji veda prie ta kalba kalbančio paciento diskriminavimo.
Ženevos deklaracijoje įtvirtintas principas, kad gydytojas neturi leisti, jog tokie veiksniai kaip paciento tautybė ar etninė kilmė įsiterptų tarp gydytojo pareigos ir paciento. Taigi, jei tikrai moki paciento gimtąją kalbą, gali išvengti ir etninio pobūdžio nesutarimų bei nesusipratimų.
Taigi, po šio stabtelėjimo dabar galime padaryti kai kurias išvadas. Pirma, L.Slušnys rusų kalbą moka, bet jos šiuo atveju nevartoja. Reikalauti vertėjo jis tikrai gali, bet ir be vertėjo gali suprasti, ką pacientas pasakoja. Antra, L.Slušnys nebevartoja rusų kalbos „iš principo“, kaip pats viešai teigia, o ne dėl jos nežinojimo.
Šiandien Lietuvoje neapykanta Putino režimui kartais pavirsta priešiškumu ir rusų tautai bei kalbai. Neapykanta Putino rusofašizmui, kaip ir bet kokiam autoritarizmui, yra visiškai suprantama ir teisėta. Bet neapykanta visai kitai tautai yra nepriimtina, juolab jeigu ji veda prie ta kalba kalbančio paciento diskriminavimo. Su pacientu anglu ar prancūzu L.Slušnys greičiausiai kalbėtų jų kalba, o štai su pacientu rusu jau jis to nedarytų „iš principo“. O kaip tuomet Lietuvoje bus su žmogaus ir paciento teisių apsaugos ir nediskriminavimo principo taikymu sveikatos apsaugos sistemoje?
Tiesa, neapykanta kitai tautai dėl jos kalbos bei kultūros dar vadinama kraštutiniu nacionalizmu ar šovinizmu. Tačiau gydytojas negali pasiduoti neapykantai, jam juk taikomi aukščiausi žmoniškumo standartai, puoselėjamos kilnios medicinos tradicijos ir gerbiami paciento autonomija bei jo orumas. Pacientas turi būti traktuojamas vienodai, kaip ir kiti pacientai. Dėl politinių motyvų ignoruoti vienos ar kitos kalbos panaudojimą pokalbyje su ta kalba kalbančiu pacientu medicinos etikos principų reikalavimų šviesoje nėra pateisinama.
Kaip minėjau, Lietuvoje gyvenančių kitų tautybių piliečių valstybinės lietuvių kalbos mokėjimo problemai tikrai skiriama dar per mažai dėmesio. Bet kuo čia dėtas santykis tarp gydytojo ir paciento, ypač kai atvejis reikalauja skubios pagalbos?
Nesiimu spręsti, ar Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė ar L.Slušnys yra teisus, kalbant apie tai, ar medicininė pagalba tam paaugliui buvo jo priėmimo pas L.Slušnį metu suteikta. Ligoninės administracija teigia, kad pagalba buvo suteikta, tačiau Vaiko teisių tarnybos atstovai teigia priešingai. Esant tokiems prieštaringiems vertinimams, būtinas papildomas ištyrimas.
Bet yra akivaizdu ir tai, kad L.Slušnio motyvai atsisakyti kalbėti su paaugliu jo gimtąja kalba turėtų būti įvertinti Sveikatos apsaugos ministerijoje, pasitelkiant Bioetikos komitetą. Turime dėti pastangas, kad žmoniškumas, o ne „iš principo“ atsisakymas ligos akivaizdoje bendrauti su pacientu jo gimtąja kalba, tikrai liktų mūsų sveikatos apsaugos sistemos pagrindu.
