Tyrime konstatuota, kad nedidelių ūkių savininkai sunkiai gali pakelti gamybos sąnaudų svyravimus. Visas sektorius nuo 2021 m. patyrė kainų šoką – ir dyzelino, ir trąšų kainos šoktelėjo žvėriškai. Įtakos turi ir Rusijos invazija į Ukrainą, ir bendras infliacijos augimas.
Tai dar labiau padidino jau ir taip didelius ūkininkų pajamų svyravimus. Dėl to daugelis ūkių patyrė papildomus finansinius nuostolius. Negana to, ūkininkai turi išgyventi šalnas ar sausras.
Teisingos pajamos už triūsą – vienas pagrindinių Bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslų. Tinkamos pajamos leidžia be kita ko užtikrinti, kad gamyba būtų tvari, o būsimos ūkininkų kartos liktų kaime.
Tačiau tai pasiekti itin sunku – ES ūkininkų pajamos ir toliau lieka nepastovios ir „jautrios“ staigiems sąnaudų bei produkcijos kainų pokyčiams. Tam įtakos turi ir ūkio dydis, ir vieta ar aiškios specializacijos stygius.
Nepastovumą tik šiek tiek amortizuoja ES parama, skiriama jauniesiems ūkininkams, smulkiesiems ūkiams ir ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse. Tačiau didžiausią paramos dalį gauna stambiausi ūkiai. Vertinimo kriterijai nesikeičia dešimtmečiais – paramos dydis daugiausia priklauso nuo valdomų hektarų.
Todėl siūloma ateityje paramą labiau sieti su realiais ūkininkų poreikiais, o ne vien su ūkio dydžiu. Taip pat svarstoma paramos indeksavimo galimybė, kad augant kainoms nebūtų prarandama jos reali vertė.
Šiai krypčiai pritaria ir Žemės ūkio rūmai. Pasak jų pirmininkės Algimantos Pabedinskienės, ir nacionalinė, ir ES žemės ūkio politika turėtų daugiau dėmesio skirti pajamų stabilizavimo priemonėms, rizikos valdymo instrumentams, paramos indeksavimui bei sąžiningiems rinkos santykiams.
Anot jos, parama turėtų būti diferencijuojama pagal smulkių ir vidutinių ūkių gyvybingumą, jaunųjų ūkininkų įsitraukimą bei mažiau palankių ūkininkauti vietovių stiprinimą. Tokia kryptis padėtų užtikrinti socialiai teisingą ir subalansuotą kaimo plėtrą.
„Žemės ūkis turi būti vertinamas ne tik kaip ekonominė veikla, bet ir kaip strateginis sektorius, prisidedantis prie maisto saugumo, aplinkos apsaugos ir valstybės atsparumo. Tik taip galėsime išlaikyti žemdirbių kartas regionuose“, – teigia A. Pabedinskienė.
ES dokumentuose taip pat minimos konkrečios pagalbos priemonės: atsietosios, susietosios ir perskirstomosios išmokos už hektarą, išmokos už nepalankias gamtines sąlygas, subsidijos sąnaudoms bei produkcijai, anticiklinės išmokos, pajamų, derliaus ar pelno maržos draudimas.
Ir pabaigai nedidelis reziumė – besikeičianti geopolitinė situacija, aplinkosauginiai iššūkiai, energetinis netikrumas keičia tai, ką mes laikome saugia ir prasminga gyvenimo vieta. Kaimas šiame kontekste įgyja visiškai naują vertę.
Parama ūkininkams, investicijos į infrastruktūrą, paslaugas ir švietimą turėtų būti vertinamos ne kaip socialinė pagalba regionams, o kaip strateginis sprendimas, lemiantis Lietuvos konkurencingumą ir ilgalaikį ekonomikos augimą.
