Viena vertus, išvadose sakoma, kad ikiteisminis tyrimas pagal Drąsiaus Kedžio skundą dėl galimo jo mažametės dukters tvirkinimo „Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo atliekamas aplaidžiai, neoperatyviai ir nekvalifikuotai“. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog Kauno miesto apylinkės prokuratūroje šis ikiteisminis tyrimas irgi buvo atliekamas nekompetentingai, o Generalinė prokuratūra nesiėmė veiksmų, kad išsiaiškintų, kas kaltas dėl Kaune atliekamo tyrimo trūkumų, nekreipė dėmesio į D.Kedžio įtarimus teisėjui Jonui Furmanavičiui. Maža to, parlamentarai teigia, jog policijos tyrėjai ir prokuratūros pareigūnai „pakenkė tyrimui ir sukomplikavo galimybę sėkmingai jį baigti. Užsitęsęs šios bylos tyrimas rodo, kad teisingumo įgyvendinimui gali būti padaryta žala, kurios nebus galima pašalinti“.
Atrodytų, TTK išvados griežtos ir teisingos, atitinka visuomenėje vyraujančias nuotaikas. Tačiau perskaičius siūlymus susidaro įspūdis, kad komitetas, ištaręs „A“, užsikirto prie „B“. Štai, užuot paraginus Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą ir Kauno miesto vyriausiąjį policijos komisarą, šio miesto prokuratūros vadovybę apsvarstyti savo galimybes toliau eiti pareigas, generalinis prokuroras kviečiamas „principingai įvertinti visų ikiteisminį tyrimą vykdžiusių, kontroliavusių ir prokurorams vadovavusių pareigūnų veiksmus“. Toliau siūlomos Baudžiamojo kodekso pataisos, įsiveliama į visiškai nekontekstinius svarstymus apie generalinio prokuroro skyrimo tvarką.
Kitaip tariant, dar kartą galime įsitikinti, jog Seimo tyrimai neturi jokios įpareigojančios galios ir kompromituoja pačią Tautos atstovybę. Juk po tokių išvadų, kai Seimas konstatuoja, kad dėl „teisėsaugos pareigūnų neveikimo nebuvo užkirstas kelias dviejų žmonių gyvybės atėmimui, nors tokia galimybė akivaizdžiai buvo“, turėtų įvykti sukrėtimas mūsų teisėsaugoje. Juk žuvo du žmonės, teisėsaugos prestižas piliečių akyse neregėtai smuko, visuomenėje atsirado nereikalinga įtampa.
Pasirodo, už tai atsakingų nėra. Atleisti keli žemesnių grandžių pareigūnai, apsiribota papeikimais. Tačiau net po šito sukrėtimo viskas tarsi juda sena vaga. Štai periodiškai „Lietuvos ryte“
spausdinami graudūs interviu su ypač saugomais asmenimis – Laimute Stankūnaite ir Andriumi Ūsu, net informacija, jog pastarajam buvo suteikta medikų pagalba. Kaip nutinka, kad šių žmonių buvimo vietos, jų gyvenimo peripetijos tampa žinomos žurnalistams? Išvados peršasi pačios: arba policija blogai dirba, kad sužinoma ši konfidenciali informacija, arba ji specialiai nutekinama žiniasklaidai.
Štai D.Kedžio mama piktinasi, jog į vaikų darželį pas vaikaitę ateina kažkokia nepažįstama moteris, klausinėja mergaitę apie tėvelį, ir apsauga tai leidžia. Kaip suprasti tai, kad vienu metu skirtinguose spaudos šaltiniuose pasirodo informacija, jog tyrėjai apsistoję prie versijos, kuri esą įrodo D.Kedžio sesers Neringos Venckienės piktavalę ranką Kauno įvykiuose?
Vadinasi, poslinkių nelabai matyti, nes intrigų kamuolys raizgosi toliau. Tai nenuteikia optimistiškai – itin didelis blogis valstybei ir visuomenei, kai piliečiai turi tikėti teisingumu, tarsi kokiu antgamtiniu dalykui. Teisingumas yra įkūnijamas konkrečiai, jis turi būti matomas, faktiškas. Ne veltui senųjų laikų posakis byloja: Fiat iustitia, et pereat mundus („Tegul triumfuoja teisingumas, nors pasaulis ir pražūtų“). Todėl gali būti, kad jam Kauno įvykiai padarė žalą, kurios nebus galima pašalinti, nes pasaulis dėl teisingumo nepražuvo. Ar dėl to iš arogantiškų aukštumų, apimta gėdos ir kaltės, nusileis bent viena prokuroro galva?
