TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

„Žalgiris“: rusiškas vadybos stilius

Šaltinis: 15min
0
A A

V.Romanovas ir jo vaidmuo Kauno „Žalgiryje“ Anot komandos reklaminio klipo kūrėjų, „Žalgiris“ – tai garbė kovoti iš kartos į kartą. Todėl šis komentaras – apie nacionalines vertybes, kurių, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, pamažu atsisakome.

„Žalgiris“, kaip reiškinys, yra aliuzija į mūsų kovas su kryžiuočiais, kurias dažnai idealizuojame. Nieko nuostabaus, nes „Žalgiris“ net ir šio klubo oponentams Vilniuje – visų pirma yra idealizuota ir romantizuota Lietuva.

Juk ne vienas šaipomės iš CSKA ar Rusijos rinktinės, nes jose žaidžia juodaodis amerikietis Jonas Robertas Holdenas. Na, koks jis rusas ir ką jis bendra turi su mūsų įsivaizuojama didžiąja grėsmingąja valstybe, kuri  tiek metų kovojo su Reagano, Clintono, Obamos valstybe? Nieko, tai viso labo verslas. Rusu gali tapti ir kinas, jei tik jam apsimokės. Velniop vertybes! Tegyvuoja verslo vadyba.

Pagalvojau, kad „Žalgirio“ (ir kitų lietuviškų komandų) identiteto smukimas prasidėjo vos atsiradus pirmiesiems užsieniečiams. Na, mus sustiprinę kaimynai latviai dar ne taip kvepėjo komercija – juk jie mūsų „braliukai“. Tačiau kai komandoje pradėjo žaisti tie patys amerikiečiai, serbai, slovėnai, australai, estai, kroatai, sportas akivaizdžiai tapo ne vien tik religija. Tai verslas ir vadyba. Pigiau nupirkti, brangiau parduoti. Dėl pelno arba dėl medalių. Nes toks kelias iki pergalės trumpesnis nei ugdant jauną kartą.

Istorinė „Žalgirio“ pergalė Eurolygoje, be abejo, užtušavo visus tautinių vertybių mikroįtrūkimus. Kita vertus, ir lietuvių „Žalgiryje“ tuomet buvo ne taip mažai. 1999 m. Bolonijos „Kinder“ ant menčių paguldė ne tik T.Edney ir A.Bowe. Kita vertus, ir pats T.Edney pripažįsta, kad nugalėti tuomet padėjo puiki atmosfera komandoje, kurią kūrė vadovai ir žaidėjai.„Žalgirio“ (ir kitų lietuviškų komandų) identiteto smukimas prasidėjo vos atsiradus pirmiesiems užsieniečiams.

Aš nežinau, kiek šviesaus atminimo „Žalgirio“ finansinis rėmėjas Š.Kalmanovičius kišosi į žaidimą ir vidinius reikalus. Treneris Jonas Kazlauskas viešai nesiskundė. Man interviu metu Š.Kalmanovičius taip pat neatsakė į šį klausimą. Kaip ir į kitą klausimą,  kodėl investavo į komandą 6 mln. dolerių. Tik dėl garbės? Iš meilės ir pagarbos? Tačiau buvau liudininkas, kokiu tonu Š.Kalmanovičius dalijo nurodymus Jekaterinburgo UGMK treneriui. Na, iš šalies nelabai malonu buvo klausytis...

O galbūt prisimenate, kaip Lietuvoje elgėsi kitas „rusiško vadovavimo stiliaus“ atstovas Viktoras Uspaskichas? Kaip ir Š.Kalmanovičius bei V.Romanovas, Viktoras iš pradžių buvo teigiamas „gyvenimo būdo“ laidų personažas: beveik visą Seimą į agurkų balių sukvietė, su Irma ir „dviratininkais“ TV ekrane dainavo (tik ar buvo „viarta“?), prieš rinkimus žmonėms labdarą dalijo, nemokamus ledus ant galvų mėtė. Tik vėliau išlindo esmė: siekti tikslo pasitelkiant į pagalbą pinigus. Pinigai, dėl kurių iki šiol buvo mylimas, pridarė daug rūpesčių: kaltinimai finansinėmis machinacijomis, pabėgimas į Maskvą ir antrankiai vos grįžus į Lietuvą. O kur dar kaltinimai dėl partijos juodosios buhalterijos, algų vokeliuose ir t. t.

V.Uspaskicho elgesys Lietuvoje tarsi patvirtina rusišką vadybos stilių (neneigiu, kad jo neperima ir lietuviai), kurį galima pavadinti pinigų valdžia. Kas pinigus moka, tas ir muziką užsako. Net jei ji ir nelabai dera su Tautiška giesme, moralės kodeksu.

Lygiai taip pat veikė nušalintojo prezidento Rolando Pakso rėmėjas Jurijus Borisovas. Jo logika paprasta: rėmėjas=valdžia. Tai ko stebitės, kad staiga tapo prezidento patarėju? Pasitelkęs didelius pinigus tokį postą galėjo užimti bet kuris iš šiame straipsnyje minimų Rusijos verslininkų. Dideli pinigai neįmanomus dalykus paverčia realybe. Taigi nenustebkite, jei vieną dieną „Žalgiryje“ žais vieni kinai ar rusai (tai skaitlingiausios tautos, taigi ir žaidėjų pasirinkimas didesnis, tad rinkos kaina mažesnė). Tetrūksta komandos rėmėjų sprendimo, nes trenerių štabas yra antraeilė institucija.

Taigi priėjome prie esmės. Visi čia minėti rusiško kapitalo atstovai sudaro vienodą įspūdį: jie daro daug gero, kartais net gelbsti tautą ir yra „nepalaužiamieji“. Tačiau taip atrodo iki tos akimirkos, kol įsigilini ir pabendrauji tête-à-tête. Tautos meilė ir pasitikėjimas tokiais „gelbėtojais“ gyvas iki tam tikros ribos. Kol į paviršių išlenda jų asmeninės ambicijos. Atstumdamas Arvydą Sabonį V.Romanovas peržengė esminę ribą, tik nežinia, ar tai supranta. Jis pamynė vertybes, kuriomis gyvenome nuo pat sovietmečio, kai „Žalgiris“ įkrėsdavo į kaulus CSKA. Spėju, kad didžioji „Žalgirio“ gerbėjų dalis mylėtų komandą, tegul ir nežaidžiančią Eurolygoje, bet išlaikančią pamatines – žaliąsias vertybes.Juk ir T.Edny pastebėjo puikią anų laikų komandos atmosferą. O kokia ji dabar? Populiariausias klausimas žaidėjams: „Ar nebijote V.Romanovo pykčio?“

Beje, įdomu būtų atlikti eksperimentą. Tokio nusivylimo V.Romanovo veiksmais atmosferoje populiarios TV  laidos metu paskelbti balsavimą (būtinai mokamą!): palaikote V.Romanovą ar A.Sabonio poziciją dėl „Žalgirio“? Bijau, kad pasikartotų „Šokių dešimtuko“ scenarijus, kai ambicingasis bankininkas tapo šokių čempionu, o visais talentais spinduliuojanti, tikra profesionalė Viktorija Perminaitė (pilnomis akimis ašarų) buvo išmesta. Karina Krysko – taip pat... Suprantate esmę: norint teisingai naudotis pinigais, reikia ne ambicijų, o supratimo bei profesionalumo toje srityje, į kurią investuoji. Nepakanka didelio mokamų SMS skaičiaus. O aikštelėje ne pinigai žaidžia, o žmonės, kurie turi tikėti tuo, ką daro. Žaidėjai, kurie kaunasi dėl garbės. Juk ir T.Edny pastebėjo puikią anų laikų komandos atmosferą. O kokia ji dabar? Populiariausias klausimas žaidėjams: „Ar nebijote V.Romanovo pykčio?“

Vieninteliu atveju V.Romanovą  galima suprasti – kai jis, tegul vedamas ir finansinių išskaičiavimų, kalba apie jaunąją kartą, jos ugdymą. Taip. Tai problema. Bet kodėl tuomet bankininkas savo taikiniu pasirinko ne jaunatvišką Vilniaus „Perlą“, kuris netikėtai įkando žalgiriečiams? Augintų krepšininkus kaip viščiukus ir pardavinėtų brangiai. Už gautus pinigus vėl nusipirktų tokių žaidėjų, kokių širdis geidžia.

Taigi pažvelkime tiesai į akis. Seniai nebėra lietuviškos religijos. Nebėra grynai lietuviško krepšinio. Yra atskirų miestų sirgalių ambicijos. Yra atskirų asmenų verslas (nors apie pelną čia kalbėti sunku). O ten, kur prasideda verslas, moralei ir religijai vietos nebelieka.

Tiesa, kažkur giliai širdyje kirba viltis: o gal V.Romanovas tikrai žino, ką daro? Tik mes, akli kačiukai, nesugebame žvelgti keliais žingsniais į priekį? Tačiau verslininko patirtis investavus į Edinburgo „Hearts“ futbolo klubą Škotijoje nieko gero nežada. Didelė trenerių kaita, įtampa ir jokių apčiuopiamų rezultatų. Bent jau sirgaliams.Seniai nebėra lietuviškos religijos. Nebėra grynai lietuviško krepšinio.

Pamokslauju kaip kunigas daug pasiekusiam verslininkui, vyresniam žmogui, į kurį pagarbiai derėtų kreiptis „Jūs“... Bet prisiminkime štai tokią pamokimą istoriją. Judas Iskariotas, Kristaus mokinys, Jėzaus ir jo mokinių iždininkas (kokia simboliška profesija), už 30 sidabrinių išdavė savo mokytoją. Simboliška, ar ne: ten, kur turi vesti tikėjimas vertybėmis, pinigas ir trumparegiškumas visą reikalą sugadina. Turi įvykti stebuklas, kad garsusis bankininkas savo veiksmais sugebėtų įrodyti, jog jo krepšiniui skirti „sidabriniai“ vėl gali suvienyti krepšinio visuomenę ir komandą. Ar tikite, kad biblinis „Žalgiris“ trečią dieną kelsis iš numirusiųjų? 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min